210-asis. TVS „Nematerialusis turtas“
Atliekant nematerialiojo turto ir nematerialiojo turto elementų vertinimą taikomi bendruosiuose standartuose nustatyti principai. Šiame standarte pateikiami papildomi nematerialiojo turto vertinimui taikomi reikalavimai.
Nematerialusis turtas yra materialios formos neturintis nepiniginis turtas, kuris turi ekonominių savybių ir savininkui suteikia teisių ir (arba) ekonominės naudos.
Konkretus nematerialusis turtas apibrėžiamas ir apibūdinamas tokiomis savybėmis kaip jo nuosavybė, funkcija, padėtis rinkoje, įvaizdis ir teisinė apsauga. Šios savybės išskiria nematerialųjį turtą iš kito turto.
Yra daugybė nematerialiojo turto rūšių, tačiau dažnai laikoma, kad šis turtas gali būti priskiriamas vienai ar kelioms iš išvardytų kategorijų (arba prestižui):
su rinkodara susijęs nematerialusis turtas dažniausiai naudojamas rinkodarai ir prekių ar paslaugų pardavimams skatinti. Tokio turto pavyzdžiai gali būti prekių ženklai, unikalus prekės dizainas, interneto domenų pavadinimai,
su klientu susijusiam nematerialiajam turtui priskiriami klientų sąrašai, neįvykdytų užsakymų rinkiniai, sutartys su klientais ir sutartiniai bei nesutartiniai santykiai su klientais.
su menu susijęs nematerialusis turtas atsiranda dėl teisės gauti naudos iš meno kūrinių, pavyzdžiui, spektaklių, knygų, filmų ir muzikos bei dėl nesutartinių autorių teisių apsaugos.
su sutartimi susijęs nematerialusis turtas reprezentuoja teisių, atsirandančių iš sutartinių įsipareigojimų, vertę. Tai galėtų būti licencijavimo ir autoriaus atlyginimo sutartys, paslaugų ar tiekimo sutartys, nuomos sutartys, leidimai, transliavimo teisės, paslaugų sutartys, darbo sutartys ir nekonkuravimo susitarimai bei teisės eksploatuoti gamtos išteklius.
su technologijomis susijęs nematerialusis turtas atsiranda dėl sutartinių ar nesutartinių teisių naudotis patentuotomis technologijomis, nepatentuotomis technologijomis, duomenų bazėmis, formulėmis, dizainu, programine įranga, procesais ar receptais.
Nors panašus tos pačios kategorijos nematerialusis turtas turi tam tikrų panašių charakteristikų, jis taip pat turi skiriamųjų požymių, kuriais skiriasi priklausomai nuo nematerialiojo turto tipo.
Be to, tam tikras nematerialusis turtas, pvz., prekės ženklai, gali būti 20.03 paragrafe nurodytų kategorijų derinys.
Vertindamas nematerialųjį turtą, vertintojas privalo suprasti ką konkrečiai reikia vertinti ir vertinimo numatomą panaudojimą. Pavyzdžiui, klientų duomenų (vardai ir pavardės, adresai ir kt.) vertė paprastai labai skiriasi nuo sutarčių su klientais (tų sutarčių, kurios galiojo vertės nustatymo dieną) vertės ir santykių su klientais (vertės dėl nusimatančių tęstis santykių su klientu, įskaitant esamas ir būsimas sutartis). Kuris nematerialusis turtas turi būti vertintas ir kaip apibrėžiamas šis nematerialusis turtas, gali skirtis priklausomai nuo vertinimo numatomo panaudojimo. Skirtumai to, kaip apibrėžiamas nematerialusis turtas, gali lemti reikšmingus vertės skirtumus.
Paprastai prestižas yra bet kokia būsima ekonominė nauda, atsirandanti iš verslo, verslo interesų ar turto grupės, kuri atskirai nebuvo pripažįstama kitu turtu, naudojimo. Prestižo vertė paprastai nustatoma kaip likutinė suma, likusi po to, kai visos identifikuojamos materialiojo, nematerialiojo ir piniginio turto vertės, pakoreguotos atsižvelgiant į faktinius ar neapibrėžtuosius įsipareigojimus, buvo atimtos iš verslo vertės.
Tam tikram numatomam panaudojimui prestižas gali būti papildomai suskirstytas į perleidžiamą prestižą (kuris gali būti perduotas trečiosioms šalims) ir neperleidžiamą ar „asmeninį“ (angl. „personal“) prestižą.
Kadangi prestižo dydis priklauso nuo to, kuris materialusis ir nematerialusis turtas yra pripažintas, prestižo vertė gali skirtis priklausomai nuo to, kokiam numatomam panaudojimui prestižas apskaičiuojamas. Pavyzdžiui, verslo jungimo atveju apskaitoje pagal TFAS ar JAV BAP (bendruosius apskaitos principus) nematerialusis turtas pripažįstamas tik kai atitinka abi toliau nurodytas sąlygas:
yra atskirtinas, t. y. gali būti atskirtas arba atidalytas nuo verslo subjekto ir parduodamas, perduodamas, apsaugotas licencija (licencijuojamas), nuomojamas arba iškeistas atskirai arba kartu su susijusia sutartimi, identifikuojamu turtu ar įsipareigojimu nepriklausomai nuo to, ar subjektas ketina tai padaryti,
yra kildinamas iš sutartinių ar kitų teisių neatsižvelgiant į tai, ar šias teisės galima perleisti ar atskirti nuo subjekto arba nuo kitų teisių ir prievolių.
Nors prestižo aspektai gali skirtis priklausomai nuo vertinimo numatomo panaudojimo, prestižui dažniausiai priskiriami šie elementai:
specifinė sinergija, atsirandanti dėl dviejų ar daugiau verslų jungimo (pvz., veiklos sąnaudų sumažėjimas, masto ekonomija arba produktų derinių dinamika);
galimybės plėsti verslą į naujas ir skirtingas rinkas,
suorganizuotos darbo jėgos nauda (bet paprastai tai nėra darbo jėgos sukurta intelektinė nuosavybė),
nauda, kurią teiks būsimas turtas, pvz., nauji klientai ir ateities technologijos,
suorganizavimo vertė ir veikiantį verslą (angl. “going concern”) sudarančių dalių vertė.
Atskiros nematerialiojo turto vertės nustatymas gali priklausyti nuo vertinimo numatomo panaudojimo. Tačiau atlikdamas verslo, verslo interesų, nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių vertinimą vertintojas turėtų nagrinėti, ar yra su tuo turtu susijusio nematerialiojo turto ir ar jis tiesiogiai arba netiesiogiai veikia vertinamą turtą. Pavyzdžiui, vertinant viešbutį pagal pajamų požiūrį, viešbučio prekės ženklo indėlis į vertę gali būti jau atspindėtas viešbučio gaunamame pelne.
Nematerialiojo turto vertinimas atliekamas įvairiam numatomam panaudojimui. Vertintojo privalo suprasti vertinimo numatomą panaudojimą ir tai, ar nematerialusis turtas turėtų būti vertinamas atskirai arba grupuojamas su kitu turtu.
Aplinkybės, dėl kurių reikalingas nematerialiojo turto vertinimas, yra, be kita ko, šios:
finansinės atskaitomybės tikslais – dėl verslo jungimo apskaitos, turto įsigijimo ir pardavimo bei vertės sumažėjimo analizės,
mokesčių atskaitomybės tikslais – sandorių kainodaros analizei atlikti, paveldėjimo ir dovanojimo apmokestinimui planuoti ir atskaitomybei bei apmokestinimui pagal vertę („ad valorem“) analizuoti,
teisminio bylinėjimosi – akcininkų ginčų, žalos skaičiavimo ir santuokos nutraukimo (skyrybų) atvejais.
kiti teisės aktais nustatyti atvejai, pvz., privalomųjų pirkimų arba paėmimo visuomenės poreikiams (angl. „eminent domain“) procedūros.
bendrųjų konsultacijų, skolinimo su užstatu, sandorių sudarymo parengimo ir nemokumo tikslais ar atvejais.
Pagal 104-ąjį TVS „Vertės pagrindai“, vertintojas, vertindamas nematerialųjį turtą, privalo pasirinkti tinkamą (-us) vertės pagrindą (-us).
Dažnai nematerialiojo turto vertinimas atliekamas taikant vertės pagrindus, kuriuos nustato ne TVST (kai kurie jų pavyzdžiai nurodyti 102-ajame TVS „Vertės pagrindai“), bet kitos institucijos (organizacijos) ir vertintojas privalo suprasti ir laikytis vertės nustatymo dieną galiojančių teisės aktų, reglamentų, teismų praktikos ir kitų aiškinamųjų gairių reikalavimų, susijusių su tais vertės pagrindais.
Nematerialiojo turto vertinimui atlikti gali būti taikomi trys vertinimo požiūriai, aprašyti 103-ajame TVS „Vertinimo požiūriai“ .
Rinkdamasis požiūrį ir metodą, be šio standarto reikalavimų, vertintojas privalo laikytis 103-ojo TVS „Vertinimo požiūriai“, ypač jo 10.04 paragrafo reikalavimų.
Rinkos požiūriu nematerialiojo turto vertė nustatoma atsižvelgiant į rinkos aktyvumą (pavyzdžiui, sandorius, susijusius su identišku ar panašiu turtu).
Sudarant sandorius, be nematerialiojo turto, dažnai perleidžiamas ir kitas turtas, to pavyzdys gali būti verslo jungimo sandoris, apimantis įvairų turtą, įskaitant ir nematerialųjį turtą.
Ar atliekant nematerialiojo turto vertinimą taikyti rinkos požiūrį, vertintojas privalo apsispręsti vadovaudamasis 103-ojo TVS 20.02 ir 20.03 paragrafų nuostatomis.
Be to, vertintojas nematerialiojo turto vertinimui atlikti rinkos požiūrį turėtų taikyti tik tuo atveju, jei tenkinami abu šie kriterijai:
prieinama informacija apie nesusijusių šalių sandorius, kuriais perleistas toks pat ar panašus nematerialusis turtas vertės nustatymo dieną ar artimą jai,
yra pakankamai informacijos, leidžiančios vertintojui koreguoti svarbius skirtumus tarp vertinamo nematerialiojo turto ir sandoriu perleisto nematerialiojo turto.
Nematerialiojo turto nevienalytiškumas ir tai, kad retai sudaromi nematerialiojo turto sandoriai atskirai nuo kito turto reiškia, kad retai galima rasti rinkos duomenų apie sandorius, susijusius su identišku turtu. Jei apskritai yra rinkos duomenų, tai paprastai jie susiję su panašiu, bet ne identišku vertinamu turtu.
Jei yra duomenų apie kainas arba vertinimo daugiklius, vertintojas turėtų juos pakoreguoti, kad būtų parodyti vertinamo turto ir sandoriu perleisto turto skirtumai. Šie koregavimai yra būtini, kad būtų parodytos skirtingos vertinamo nematerialiojo turto ir sandoriu perleisto turto savybės. Tokie koregavimai gali būti atliekami tik pagal kokybinius, o ne kiekybinius rodiklius. Tačiau reikšmingų kokybinių koregavimų poreikis gali reikšti, kad kitas vertinimo požiūris galėtų būti tinkamesnis.
Nematerialiojo turto pavyzdžiai, kuriems kartais taikomas rinkos požiūris:
transliacijų dažnių spektras,
interneto domenų pavadinimai,
leidimai užsiimti keleivių vežimo veikla (angl. „taxi medallions“).
Paprastai indikacinių sandorių metodas yra pagrindinis ir vienintelis rinkos požiūrio metodas, kuris gali būti taikomas nematerialiajam turtui vertinti.
Retais atvejais gali būti viešai prekiaujama vertybiniais popieriais, pakankamai panašiais į vertinamą nematerialųjį turtą leidžiantį taikyti viešai prekiaujamo turto lyginimo metodą (angl. „guideline public comparable method“). Pavyzdžiui, neapibrėžtos vertės teisės (NVT, angl. „contingent value rights“; CVRs), susietos su konkrečiu produktu ar technologija.
Pagal pajamų požiūrį, nematerialiojo turto vertė nustatoma remiantis pajamų, pinigų srautų ar išlaidų sutaupymo dabartine verte, priskiriama nematerialiajam turtui per jo ekonominį amžių.
Vertintojas, spręsdamas, ar taikyti pajamų požiūrį atliekant nematerialiojo turto vertinimą, privalo laikytis 103-ojo TVS „Vertinimo požiūriai“ 30.02 ir 30.03 paragrafų.
Pajamos, susijusios su nematerialiuoju turtu, dažnai įtraukiamos į kainą, sumokėtą už prekes ar paslaugą. Gali būti sunku atskirti pajamas, susijusias su nematerialiuoju turtu, nuo pajamų, susijusių su kitu materialiuoju ir nematerialiuoju turtu. Daugelis pajamų požiūrio metodų atskiria ekonominę naudą, susijusią su vertinamu nematerialiuoju turtu.
Pajamų požiūris yra dažniausiai taikomas metodas nematerialiojo turto vertinimui atlikti, jis įprastai taikomas vertinti:
technologijas,
su klientais susijusį nematerialųjį turtą (pvz., užsakymų rinkinius, sutartis, santykius),
prekių pavadinimus arba įmonės ženklus arba prekės ženklus,
veiklos licencijas (pvz., franšizės sutartis, lošimų licencijas, transliavimo dažnius),
susitarimus nekonkuruoti.
Pajamų požiūrio metodai
Yra keli pajamų požiūrio metodai. Šiame standarte išsamiau aptariami šie metodai:
perteklinių pajamų metodas (angl. „excess earnings method“),
netaikyto naudojimosi turtu mokesčio metodas (angl. „relief-from-royalty method“),
papildomo pelno metodas arba „su ir be“ metodas (angl. „premium profit/ with-and-without method“),
plyno lauko metodas (angl. „greenfield method“),
platintojo metodas (angl. „distributor method“),
išlaidų taupymo metodas (angl. „cost savings method“).
Perteklinių pajamų metodas
Perteklinių pajamų metodu apskaičiuojama nematerialiojo turto vertė kaip skirtumas tarp dabartinės vertės pinigų srautų, priskirtinų vertinamam nematerialiajam turtui, ir pinigų srautų, kuriuos generuoja kitas turtas (papildantysis turtas), kurio reikia aptariamiems pinigų srautams generuoti. Šis metodas dažnai taikomas atliekant vertinimą, kai pirkėjui už verslą sumokėtą bendrą įsigijimo kainą reikia paskirstyti atskirai materialiajam turtui, identifikuojamam nematerialiajam turtui ir prestižui.
Papildantysis turtas yra turtas, naudojamas kartu su vertinamu nematerialiuoju turtu vertinamo nematerialiojo turto pinigų srautams kurti. Turtas, kuris neturi įtakos būsimiems pinigų srautams, susijusiems su vertinamu nematerialiuoju turtu, nėra papildantysis turtas.
Perteklinių pajamų metodas gali būti taikomas:
naudojant kelis prognozuojamų pinigų srautų laikotarpius (t. y. daugiaperiodinių perteklinių pajamų metodas arba DPPM; angl. „multi-period excess earnings method“ or „MPEEM“),
naudojant vieno laikotarpio prognozuojamų pinigų srautų – vieno laikotarpio perteklinių pajamų metodą (angl. „single-period excess earnings method“),
kapitalizuojant vieną prognozuojamų pinigų srauto laikotarpį (kapitalizuotų perteklinių pajamų metodas arba formulės metodas (angl. „capitalised excess earnings method“ or the „formula method“).
Kapitalizuotų perteklinių pajamų metodas arba formulės metodas paprastai yra tinkamas tik tuo atveju, jei nematerialusis turtas funkcionuoja stabiliai, yra tolygūs augimo arba mažėjimo tempai, pastovi pelno marža ir pastovūs papildančiojo turto ir (arba) mokesčių dydžiai.
Daugumos nematerialiojo turto ekonominio amžiaus trukmė viršija vieną laikotarpį, dažnai egzistuoja nelinijinis turto augimo (mažėjimo) pobūdis ir laikui bėgant gali reikėti skirtingo lygmens priskaitymų dydžio papildančiajam turtui. Todėl DPPM yra dažniausiai taikomas perteklinių pajamų metodas, nes jis suteikia didžiausią lankstumą ir leidžia vertintojui aiškiai prognozuoti tokių pradinių duomenų pokyčius.
Nepriklausomai nuo to, ar metodas taikomas vieno, ar kelių periodų laikotarpiui, ar kapitalizuojama, vertintojas turėtų įvykdyti šiuos pagrindinius perteklinių pajamų metodo taikymo etapus:
prognozuoti būsimų pajamų, kurias kuria vertinamas nematerialusis turtas ir susijęs papildantis turtas, sumą ir laiką,
prognozuoti sąnaudų, kurių reikia siekiant gauti pajamų iš vertinamo nematerialiojo turto ir susijusio papildančiojo turto, sumą ir laiką,
koreguoti sąnaudas neįtraukiant tų, kurios susijusios su naujo nematerialiojo turto sukūrimu ir kurių nereikia prognozuojamoms pajamoms gauti ir sąnaudoms patirti. Pelno marža perteklinių pajamų metodo atveju gali būti didesnė už viso verslo pelno maržą, nes taikant perteklinių pajamų metodą neįskaičiuojamos investicijos į tam tikrą naują nematerialųjį turtą. Pavyzdžiui:
mokslinių tyrimų ir plėtros išlaidos, susijusios su naujų technologijų plėtra, vertinant tik esamas technologijas, neturėtų būti įtraukiamos,
rinkodaros sąnaudos, susijusios su naujų klientų įgijimu, neturėtų būti įtraukiamos vertinant su klientais susijusį nematerialųjį turtą.
nustatyti ir vertinti papildantįjį turtą, kurio reikia norint gauti prognozuojamas pajamas ir patirti prognozuojamas sąnaudas. Papildantįjį turtą dažnai sudaro apyvartinis kapitalas, ilgalaikis turtas, suorganizuota darbo jėga ir nustatytas nematerialusis turtas, išskyrus vertinamą nematerialųjį turtą,
nustatyti atitinkamą kiekvieno papildančiojo turto grąžos normą, pagrįstą su šiuo turtu susijusios rizikos analize. Pavyzdžiui, mažos rizikos turtas, toks kaip apyvartinis kapitalas, paprastai turi santykinai nedidelę siekiamą grąžą. Papildančiajam nematerialiajam turtui ir itin specializuotoms mašinoms ir įrenginiams dažnai reikia palyginti aukštesnės grąžos normos,
per kiekvieną prognozuojamą laikotarpį atskaityti reikiamą grąžą papildančiajam turtui iš prognozuojamo pelno kad būtų gautos perteklinės pajamos, priskiriamos tik vertinamam nematerialiajam turtui,
nustatyti atitinkamą vertinamo nematerialiojo turto diskonto normą ir dabartinę vertę arba kapitalizuoti perteklines pajamas,
jei reikia pagal vertinimo numatomą panaudojimą (žr. 110.01 – 110.04 paragrafus) apskaičiuoti ir prie vertinamo nematerialiojo turto vertės pridėti mokesčio amortizacijos naudą (MAN, (angl. „tax amortization benefit“; TAB).
Papildančiojo turto įmokos (PTĮ, angl. „Contributory asset charges“; CAC) turėtų būti mokamos už visą esamą ir būsimąjį materialųjį, nematerialųjį ir finansinį turtą, kuris prisideda prie grynųjų pinigų srautų generavimo. Jeigu turtas, už kurį mokamas PTĮ, yra naudojamas keliose verslo šakose, jo PTĮ turėtų būti paskirstomas verslo šakoms, kuriose šis turtas naudojamas.
Nustatant, ar tinka taikyti PTĮ prestižo elementams, reikėtų remtis atitinkamos situacijos faktų ir aplinkybių analize. Vertintojas neturėtų mechaniškai taikyti PTĮ arba alternatyvių prestižo elementų koregavimų, jeigu mokėjimai, susiję su šiais koregavimais, išnagrinėjus aplinkybes nėra pagrįsti. Suorganizuota darbo jėga, kadangi ją įmanoma kiekybiškai nustatyti, paprastai yra vienintelis prestižo elementas, kuriam turėtų būti taikomas PTĮ. Todėl vertintojas privalo užtikrinti, kad PTĮ bet kuriems prestižo elementams, išskyrus suorganizuotą darbo jėgą, būtų taikomas pagrįstai.
Paprastai PTĮ apskaičiuojamas atskaičius mokesčius kaip papildančiojo turto vertės teisingoji grąža (angl. „fire return-on“), tačiau kai kuriais atvejais taip pat išskaičiuojama papildančiojo turto amortizacijos grąžos (angl. „return-of“) norma. Atitinkama papildančiojo turto grąža yra investicinė grąža, kurios įprastas dalyvis tikėtųsi iš turto. Papildančiojo turto amortizacijos grąžos norma yra pradinės investicijos į turtą susigrąžinimas. Vertė neturėtų skirtis nuo to, ar PTĮ apskaičiuojamas prieš ar po mokesčių.
Jei papildantysis turtas pagal pobūdį nėra nykstantis, pavyzdžiui, apyvartinis kapitalas, tokiam turtui reikalinga nustatyti tik teisingąją grąžą.
Papildantįjį nematerialųjį turtą vertinant netaikyto naudojimosi turtu mokesčio metodu PTĮ turėtų būti lygus mokesčiui už naudojimąsi turtu (angl. „royalty“) iki arba po mokesčių.
Perteklinių pajamų metodas turėtų būti taikomas tik kuriam nors vienam nematerialiajam turtui, susijusiam su tam tikru pajamų ir pajamų srautu. Perteklinių pajamų metodas dažniausiai taikomas pagrindiniam arba svarbiausiajam nematerialiajam turtui. Pavyzdžiui, vertinant verslo nematerialųjį turtą, kuris produktui gaminti ar paslaugoms teikti naudoja tiek technologijas, tiek prekės pavadinimą (t. y. pajamos, susijusios su technologijomis ir prekės pavadinimu, yra neatskirtos), perteklinių pajamų metodas turėtų būti taikomas tik vieno nematerialiojo turto vieneto vertinimui atlikti, o kitam turtui reikėtų taikyti kokį nors kitą alternatyvų metodą. Tačiau jei verslas turi kelias produktų gamybos linijas ir kiekviena iš jų taiko skirtingas technologijas ir kiekviena produktų gamybos linija kuria skirtingas pajamas ir pelną, perteklinių pajamų metodas gali būti taikomas kelių skirtingų technologijų vertinimui atlikti.
Netaikyto naudojimosi turtu mokesčio metodas
Pagal netaikyto naudojimosi turtu mokesčio metodą nematerialiojo turto vertė nustatoma atsižvelgiant į hipotetinių mokėjimų už naudojimąsi turtu vertę, kuri būtų sutaupyta valdant turtą nuosavybės teise, palyginus su įsigyta nematerialiojo turto licencija iš trečiosios šalies. Pagal koncepciją šis metodas taip pat gali būti laikomas diskontuotų pinigų srautų metodu, taikomu pinigų srautui, kurį nematerialiojo turto savininkas galėtų gauti suteikdamas teisę nematerialųjį turtą naudoti trečiosioms šalims.
Neišsamus netaikyto naudojimosi turtu mokesčio metodo taikymo etapų, kuriuos vertintojas turėtų įvykdyti, sąrašas:
parengti vertinamo nematerialiojo turto prognozes visam šio nematerialiojo turto naudojimo laikotarpiui. Dažniausias prognozuojamas rodiklis yra pajamos, nes dauguma mokesčių už naudojimąsi turtu mokami kaip procentinė pajamų dalis. Tačiau tam tikrų vertinimų atvejais gali būti taikomi ir kiti rodikliai, tokie kaip mokestis už vienetą,
sukurti netaikyto naudojimosi turtu mokesčio normą (angl. „royalty rate“) vertinamam nematerialiajam turtui. Hipotetinei netaikyto naudojimosi turtu mokesčio normai nustatyti gali būti naudojami du metodai.
Pirmasis remiasi palyginamų arba panašių sandorių rinkos normomis. Būtina šio metodo sąlyga yra ta, kad turi būti panašus nematerialusis turtas, kuris būtų perduodamas naudoti pagal komercinę licenciją nesusijusioms šalims.
Antrasis metodas remiasi dalijimu pelno, kurio dalį hipotetiškai licencijos turėtojas turėtų sumokėti licencijos išdavėjui už teisę naudoti vertinamą nematerialųjį turtą, kai sandoris sudarytas tarp nesusijusių šalių,
(b) dalyje nustatytą naudojimosi turtu mokesčio normą taikyti naudojimosi turtu mokesčio dydžio skaičiavimo prognozėms, nors šio mokėjimo būtų išvengta, jei nematerialusis turtas būtų valdomas nuosavybės teise,
nustatyti visas papildomas sąnaudas, kurios tektų vertinamo turto licencijos turėtojui. Tai gali būti išankstiniai mokėjimai, kurių reikalauja kai kurie licencijų išdavėjai. Reikėtų išanalizuoti naudojimosi turtu mokesčio normą siekiant nustatyti, ar sąnaudos (pvz., techninės priežiūros, rinkodaros ir reklamos) tenka licencijos išdavėjui ar licencijos turėtojui. Į naudojimosi turtu mokesčio normą, kuri vadinama „bruto“, turėtų įeiti visi įsipareigojimai ir sąnaudos, susijusios su licencijuojamo turto nuosavybe, ir jos priskiriamos licencijos išdavėjui, tuo tarpu mokesčiai už naudojimąsi turtu, vadinami „neto“, į kuriuos turėtų įeiti kai kurios ar visos su licencijuojamu turtu susijusios prievolės ir sąnaudos, priskiriamos licencijos turėtojui. Priklausomai nuo to, ar naudojimosi turtu mokestis yra „bruto“ ar „neto“, atliekant vertinimą sąnaudos, susijusios su priežiūros, rinkodaros ar reklamos sąnaudomis, skirtos hipotetiškai licencijuotam turtui, turėtų būti atitinkamai įtraukiamos arba neįtraukiamos,
siekiant nustatyti nematerialiojo turto, valdomo nuosavybės teise, sutaupytą sumą po mokesčių, gali būti tikslinga taikyti galiojantį mokesčio tarifą, jei hipotetinės išlaidos ir naudojimosi turtu mokestis lemia pelno mokesčio bazės sumažėjimą – gali būti tikslinga taikyti galiojantį mokesčio tarifą sutaupomai sumai po mokesčių nustatyti. Tačiau tam tikram numatomam panaudojimui (pvz., sandorių kainodaros atveju) mokesčių poveikis paprastai vertinime nėra atliekamas, todėl šis etapas neturėtų būti atliekamas,
nustatyti atitinkamą vertinamo nematerialiojo turto diskonto normą ir dabartinę vertę arba kapitalizuoti sutaupytas lėšas jei vertinamas nematerialusis turtas valdomas nuosavybės teise,
vertinant kai kuriam vertinimo numatomam panaudojimui (žr. šio standarto 110 skirsnį), apskaičiuoti ir prie vertinamo nematerialiojo turto vertės pridėti mokesčių amortizacijos naudą (MAN).
Pasirenkant ar naudojimosi turtu mokesčio normą pagrįsti rinkos sandoriais, arba pelno paskirstymo metodu (ar abiem būdais), reikėtų atsižvelgti į vertinamo nematerialiojo turto savybes ir aplinką, kurioje jis naudojamas. Išnagrinėjus šias savybes iš turimų sandorių intervalo ir (arba) iš vertinamam nematerialiajam turtui tenkančio pelno paskirstymo intervalo, kuris nustatytas taikant pelno paskirstymo metodą, suformuojamas pagrindas parinkti konkrečią naudojimosi turtu mokesčio normą.
Reikėtų išnagrinėti bent į šiuos veiksnius:
konkurencinga aplinka: nematerialiojo turto rinkos dydis, realių alternatyvų prieinamumas, konkurentų skaičius, patekimo į rinką kliūtys ir gamybos perprofiliavimo išlaidų buvimas (arba jų nebuvimas),
vertinamo nematerialiojo turto svarba savininkui: ar vertinamas turtas yra pagrindinis veiksnys, atskiriantis jį nuo konkurentų, turto svarba savininko rinkodaros strategijai, turto santykinė reikšmė, palyginti su kitu materialiuoju ir nematerialiuoju turtu ir savininko išlaidomis kurti, prižiūrėti ir gerinti turtą,
vertinamo nematerialiojo turto amžiaus ciklas: tikėtinas vertinamo turto ekonominis amžius ir bet kokios vertinamo nematerialiojo turto senėjimo (ekonominio nuvertėjimo) rizikos.
Rinkdamasis naudojimosi turtu mokesčio normą vertintojas taip pat turėtų atsižvelgti į šiuos dalykus:
sudarant licencijavimo susitarimą naudojimosi turtu mokesčio norma, kurią dalyviai sutiktų mokėti, priklauso nuo jų pelno lygio ir licencijuojamo nematerialiojo turto santykinio indėlio į tą pelną. Pavyzdžiui, vartojimo prekių gamintojas nesutiktų įsigyti prekės ženklo licencijos už tokią naudojimosi turtu mokesčio normą, dėl kurios šis gamintojas gautų mažesnį pelną parduodamas firminius produktus, palyginti su visų kitų produktų pardavimu.
nagrinėdamas turimus naudojimosi turtu mokesčio sandorius vertintojas turėtų atsižvelgti į licencijos gavėjui perduotas konkrečias teises ir bet kokius apribojimus. Pavyzdžiui, naudojimosi turtu mokesčio sutartyse gali būti numatyta svarbių licencijuojamo nematerialiojo turto naudojimo apribojimų. Vertintojas turėtų suprasti, kaip pagal licencijavimo sutartį mokėjimai yra struktūrizuoti. Tai gali būti ne vien tik išankstiniai ar tarpiniai mokėjimai, bet ir pasirinkimo sandoriai (opcionai) įsigyti ar realizuoti licencijuojamą nekilnojamąjį turtą už konkrečią sumą ir kt.
„Su ir be“ metodas
Taikant „su ir be“ metodą nustatoma nematerialiojo turto vertė, kuri gaunama lyginant du scenarijus: vienu atveju vertinamas nematerialusis turtas naudojamas, o kitu atveju vertinamas nematerialusis turtas nenaudojamas, bet visi kiti veiksniai lieka tie patys.
Šių dviejų scenarijų palyginimas gali būti atliekamas dviem būdais:
apskaičiuojant verslo vertes pagal kiekvieną scenarijų, kai verslo verčių skirtumas yra vertinamo nematerialiojo turto vertė,
pagal abu scenarijus apskaičiuojant kiekvieno būsimo laikotarpio pelno skirtumus. Tada šių reikšmių skirtumo dabartinė vertė naudojama vertinamo nematerialiojo turto vertei nustatyti.
Jei vertintojas atsižvelgia ne tik į verslo subjekto pelno įtaką, bet ir į papildomus veiksnius, pavyzdžiui, į skirtumą tarp dviejų darbinio kapitalo poreikio ir kapitalo išlaidų scenarijų, teoriškai taikant bet kurį metodą turėtų būti gauta panaši nematerialiojo turto vertė.
„Su ir be“ metodas dažniausiai taikomas atlikti susitarimų nekonkuruoti vertinimą, bet tam tikroms aplinkybėms gali būti tinkamas ir kito nematerialiojo turto vertinimui atlikti.
Neišsamus „su ir be“ metodo taikymo etapų, kuriuos vertintojas turėtų įvykdyti, sąrašas:
parengti verslo pajamų, sąnaudų, kapitalo išlaidų ir apyvartinio kapitalo poreikio prognozes darant prielaidą, kad versle naudojamas turtas, įskaitant vertinamą nematerialųjį turtą. Tai yra pinigų srautai pagal „su“ scenarijų,
taikyti atitinkamą diskonto normą suskaičiuoti verslo būsimųjų pinigų srautų dabartinę vertę ir (arba) apskaičiuoti verslo vertę pagal „su scenarijų,
parengti verslo pajamų, sąnaudų, kapitalo išlaidų ir apyvartinio kapitalo poreikio prognozes darant prielaidą, kad versle naudojamas turtas be vertinamo nematerialiojo turto. Tai yra pinigų srautai pagal „be“ scenarijų,
taikyti atitinkamą verslo diskonto normą, suskaičiuoti verslo būsimųjų pinigų srautų dabartinę vertę ir (arba) apskaičiuoti verslo vertę pagal „be“ scenarijų,
išskaičiuoti pinigų srautų dabartinę vertę arba verslo vertę pagal „be“ scenarijų iš dabartinės pinigų srautų vertės arba iš verslo vertės pagal „su“ scenarijų,
jei tinka pagal vertinimo numatomą panaudojimą (žr. 110.01 – 110.04 paragrafus), apskaičiuoti ir prie vertinamo nematerialiojo turto vertės pridėti mokesčių amortizacijos naudą (MAN).
Papildomai gali reikėti nustatyti dviejų scenarijų skirtumą kaip tikimybinį svertinį vidurkį. Pavyzdžiui, vertinant susitarimą nekonkuruoti, asmuo ar įmonė, kuriems taikomas susitarimas, gali nuspręsti nekonkuruoti net tuo atveju, jei susitarimas nebūtų taikomas.
Dviejų scenarijų vertės skirtumus geriau turėtų parodyti tik atskiros dviejų scenarijų pinigų srautų prognozės, o ne scenarijuose taikomos skirtingos diskonto normos.
Plyno lauko metodas
Pagal plyno lauko metodą, vertinamo nematerialiojo turto vertė nustatoma sudarant pinigų srautų prognozes, darant prielaidą, kad vertės nustatymo dieną verslo turimas turtas yra tik vertinamas nematerialusis turtas. Visas kitas verslo materialusis ir nematerialusis turtas turi būti nupirktas, sukurtas ar išsinuomotas.
Pagal koncepciją plyno lauko metodas panašus į perteklinių pajamų metodą. Tačiau užuot iš pinigų srautų išskaičiavus papildančiojo turto mokesčius, rodančius papildančiojo turto indėlį, taikant plyno lauko metodą daroma prielaida, kad turimo turto savininkas turės kurti, nupirkti ar išsinuomoti papildantįjį turtą. Nustatant vertinamo turto kuriamo ar perkamo papildančiojo turto vertę, dažniau taikomos turto pakeitimo išlaidos, bet ne sukūrimo išlaidos.
Plyno lauko metodas dažnai taikomas norint apskaičiuoti „įgalinančio“ (angl. „enabling“) nematerialiojo turto, pavyzdžiui, frančizių sutarčių ar transliacijos spektro vertę.
Neišsamus „plyno lauko“ metodo taikymo etapų, kuriuos vertintojas turėtų įvykdyti, sąrašas:
parengti verslo pajamų, sąnaudų, kapitalo išlaidų ir apyvartinio kapitalo poreikio prognozes darant prielaidą, kad vertinamas nematerialusis turtas yra vienintelis turtas, priklausantis vertinamam verslui vertės nustatymo dieną, ir įskaitant laikotarpį, reikalingą pasiekti stabilų lygį,
apskaičiuoti viso kito turto, kurio reikia veiklai vykdyti, įsigijimo, kūrimo ar nuomos išlaidas ir nustatyti tam reikalingą laiką,
taikant tinkamą verslui diskonto normą apskaičiuoti būsimų pinigų srautų dabartinę vertę kad būtų nustatyta vertinamo verslo, kurį sudaro tik vertinamas nematerialusis turtas, vertė,
jei tinka pagal vertinimo numatomą panaudojimą (žr. šio standarto 110 skirsnį), apskaičiuoti ir prie vertinamo nematerialiojo turto vertės pridėti mokesčių amortizacijos naudą (MAN).
Platintojo metodas
Platintojo metodas, kartais vadinamas išskaidytu metodu, yra daugiaperiodinių perteklinių pajamų metodo (DPPM) variantas, kartais taikomas vertinant su klientais susijusį nematerialųjį turtą. Platintojo metodo esmė yra ta, jog tikimasi, kad verslas, kuris vykdo įvairias veiklas, iš kiekvienos veiklos gaus pelną. Kadangi platintojai paprastai atlieka funkcijas, susijusias su produktų platinimu klientams, o ne intelektinės nuosavybės ar gamybos tobulinimu, informacija apie platintojų uždirbamą pelną yra naudojama perteklinėms pajamoms, priskiriamoms su klientais susijusiam nematerialiajam turtui apskaičiuoti.
Platintojo metodas yra tinkamas vertinti su klientu susijusį nematerialųjį turtą, kai kitas nematerialusis turtas (pvz., technologijos ar prekės ženklas) laikomas pagrindiniu ar labiausiai svarbiu nematerialiuoju turtu ir yra vertinamas pagal daugiaperiodinių perteklinių pajamų metodą.
Neišsamus platintojo metodo taikymo etapų, kuriuos vertintojas turėtų įvykdyti, sąrašas:
parengti pajamų, susijusių su esamais ryšiais su klientais, prognozes. Jos turėtų rodyti tikėtiną pajamų iš esamų klientų augimą, taip pat klientų praradimo (angl. „attrition“) pasekmes,
nustatyti palygintinus platintojus, kurių ryšiai su klientais yra panašūs į vertinamą verslą, ir apskaičiuoti tų platintojų gaunamą pelno maržą,
taikyti platintojo pelno maržą prognozuojamoms pajamoms,
nustatyti su paskirstymo funkcijos vykdymu susijusį papildantįjį turtą, reikalingą prognozuojamoms pajamoms gauti ir sąnaudoms patirti. Paprastai platintojo papildantįjį turtą sudaro apyvartinis kapitalas, ilgalaikis turtas ir darbo jėga. Vis dėlto, platintojams retai reikia kito turto, tokio kaip prekių ženklai ar technologijos. Reikalingo papildančiojo turto dydis turėtų atitikti dydį, kurį turi dalyviai, atliekantys tik platinimo funkciją,
nustatyti atitinkamą kiekvieno papildančiojo turto grąžos normą, remiantis su šiuo turtu susijusios rizikos analize,
kiekvienu prognozuojamu laikotarpiu iš prognozuojamo platintojo pelno atskaityti reikalingą papildančiojo turto grąžą, kad būtų gautos perteklinės pajamos, priskiriamos tik vertinamam nematerialiajam turtui,
nustatyti tinkamą vertinamo nematerialiojo turto diskonto normą ir dabartinę perteklinių pajamų vertę,
jei tinka pagal vertinimo numatomą panaudojimą (žr. šio standarto 110 skirsnį), apskaičiuoti ir prie vertinamo nematerialiojo turto vertės pridėti mokesčių amortizacijos naudą (MAN).
Pagal išlaidų požiūrį nematerialiojo turto vertė nustatoma remiantis panašaus turto arba panašų naudingumą turinčio, ar panašias paslaugas teikiančio turto pakeitimo išlaidomis.
Vertintojas, spręsdamas, ar taikyti išlaidų požiūrį atliekant nematerialiojo turto vertinimą, privalo paisyti 103-ojo TVS „Vertinimo požiūriai“ 40.02 ir 40.03 paragrafų.
Išlaidų požiūris dažnai taikomas šiam nematerialiajam turtui:
iš trečiosios šalies įsigytai programinei įrangai,
paties verslo sukurtai ir viduje naudojamai nepaklausiai rinkoje programinei įrangai,
suorganizuotai darbo jėgai.
Išlaidų požiūris turėtų būti taikomas tada, kai negalima taikyti jokio kito požiūrio, tačiau kai vertinamas turtas neatitinka 103-ojo TVS „Vertinimo požiūriai“ 40.02 ir 40.03 paragrafuose nurodytų aplinkybių, vertintojas, prieš taikydamas išlaidų požiūrį, turėtų bandyti pritaikyti alternatyvų metodą.
Išlaidų požiūris turi du pagrindinius vertinimo metodus: pakeitimo išlaidų ir atkūrimo išlaidų. Kadangi daugelis nematerialiojo turto neturi materialios formos, kurią būtų galima atkurti, o iš turto, pavyzdžiui, programinės įrangos, kuris gali būti atkurtas, vertė dažniausiai gaunama pagal jo atliekamas funkcijas (naudingumą), bet ne iš tiksliai užrašytų programos kodų. Tokiu būdu atliekant nematerialiojo turto vertinimą dažniausiai taikomos pakeitimo išlaidos.
Taikant pakeitimo išlaidų metodą daroma prielaida, kad kaina, kurią dalyvis mokėtų už turtą nebūtų didesnė nei kito panašaus naudingumo ar funkcionalumo turto įsigijimo išlaidos.
Taikydamas pakeitimo išlaidų metodą, vertintojas turėtų atsižvelgti į:
pakeitimo kitu to paties naudingumo turtu tiesiogines ir netiesiogines išlaidas, įskaitant darbo jėgą, medžiagas ir pridėtines išlaidas,
ar vertinamas nematerialusis turtas yra nuvertėjantis. Nors nematerialusis turtas fiziškai nenuvertėja, jis gali nuvertėti ekonomiškai,
ar tikslinga įtraukti pelno maržą į išlaidas. Atlygis sumokėtas už turtą, įsigytą iš trečiosios šalies, tikriausiai rodytų išlaidas, susijusias su turto sukūrimu, ir tam tikrą pelno normą investicijų grąžai užtikrinti. Taigi, remiantis vertės pagrindais (žr. 102-ąjį TVS „Vertės pagrindai“), pagal kuriuos sudaromas hipotetinis sandoris, gali būti tikslinga numatomą pelno maržą įtraukti į išlaidas. Kaip nurodyta 103-ajame TVS „Vertinimo požiūriai“, išlaidose, nustatytose pagal trečiųjų šalių skaičiavimus, veikiausiai papildoma pelno marža jau įtraukta,
ar gali būti įtrauktos alternatyviosios išlaidos. Jos rodo išlaidas, susijusias su tuo, kad kuriant nematerialųjį turtą kurį laiką šio turto nebuvo.
Tolesniuose šio standarto skyriuose pateikiamas nebaigtinis temų, susijusių su nematerialiojo turto vertinimu, sąrašas.
Nematerialiojo turto diskonto ir grąžos normos (90 skirsnis).
Nematerialiojo turto ekonominis amžius (100 skirsnis).
Mokesčių amortizacijos nauda (110 skirsnis).
Nematerialiojo turto diskonto normos pasirinkimas gali būti sudėtingas, nes prieinamų rinkos duomenų apie nematerialiojo turto diskonto normą pasitaiko retai. Tinkamos nematerialiojo turto diskonto normos parinkimas paprastai reikalauja svarbių profesionalių sprendimų.
Vertintojas, nustatydamas nematerialiojo turto diskonto normą, turėtų atlikti rizikos, susijusios su vertinamu nematerialiuoju turtu analizę ir atsižvelgti į prieinamas orientacines bazines diskonto normas.
Vertindamas riziką, susijusią su nematerialiuoju turtu, vertintojas turėtų atsižvelgti į šiuos veiksnius:
nematerialusis turtas dažnai susijęs su didesne rizika nei materialusis turtas,
jei nematerialusis turtas pagal dabartinį naudojimą yra labai specifinis, jis gali būti susijęs su didesne rizika nei turtas, kurį galima naudoti keliais būdais,
atskiras nematerialusis turtas gali būti susijęs su didesne rizika nei turto (arba verslo) grupės turtas,
nematerialusis turtas, naudojamas rizikingoms (nestandartinėms) funkcijoms atlikti, gali būti susijęs su didesne rizika nei nematerialusis turtas, naudojamas mažiau rizikingai ar įprastai veiklai. Pavyzdžiui, nematerialusis turtas, naudojamas tyrimams ir plėtrai, gali būti susijęs su didesne rizika negu tas, kuris naudojamas produktams tiekti ar paslaugoms teikti,
turto amžių. Panašiai kaip ir kitų investicijų atveju, didesnio amžiaus nematerialiojo turto rizika laikoma didesne, kitoms aplinkybėms esant vienodoms,
nematerialusis turtas, kurio pinigų srautai yra lengviau apskaičiuojami, pvz., neįvykdyti užsakymai gali būti susiję su mažesne rizika nei panašus nematerialusis turtas su sunkiau apskaičiuojamais pinigų srautais, pvz., santykiai su klientais.
Orientacinės bazinės diskonto normos yra normos, kurios gali būti nustatytos remiantis prieinama rinkos duomenų ar sandorių informacija. Toliau pateikiamos kai kurios orientacinės bazinės normos, į kurias vertintojas turėtų atsižvelgti:
nerizikingosios normos, kurių apmokėjimų trukmė panaši į vertinamo nematerialiojo turto tarnavimo amžių,
skolos kaina arba skolinimosi palūkanų normos, kurių mokėjimų trukmė panaši į nematerialiojo turto tarnavimo amžių.
nuosavybės kainą ar nuosavybės grąžos normos arba dalyvių siekiamą grąžą už vertinamą nematerialųjį turtą arba už subjektą, kuriam priklauso arba kuris naudoja vertinamą nematerialųjį turtą,
dalyvių siekiamą vidutinę svertinę kapitalo kainą (angl. „WACC“) vertinamam nematerialiajam turtui arba bendrovei, kuriai priklauso ar kuri naudojasi vertinamu nematerialiuoju turtu,
kai neseniai įsigytas verslas, įskaitant vertinamą nematerialųjį turtą, reikėtų atsižvelgti į sandorio vidinę grąžos normą (VGN, angl. „Internal Rate of Return“; IRR),
viso verslo turto vertinimo kontekste vertintojas turėtų atlikti vidutinės svertinės turto grąžos (VSTG, angl. „weighted average return on assets“ WARA) analizę, kad patvirtintų pasirinktų diskonto normų pagrįstumą.
Svarbus nematerialiojo turto vertinimo aspektas, ypač vertinant pagal pajamų požiūrį, yra turto ekonominis amžius. Kai kuriam turtui tai gali būti apibrėžtas laikotarpis, kurį riboja teisiniai, technologiniai, funkciniai ar ekonominiai veiksniai; kai kurio turto ekonominis amžius gali būti neribotas. Nematerialiojo turto ekonominis amžius vertinimo kontekste yra kitokia sąvoka nei likęs naudingo tarnavimo laikas apskaitos ar mokesčių tikslais.
Atliekant turto ekonominio amžiaus vertinimą, turi būti atsižvelgta į atskirus ir, kartu, visus teisinius, technologinius, funkcinius bei ekonominius veiksnius.
Nustatydamas nematerialiojo turto ekonominį amžių vertintojas taip pat turėtų atsižvelgti į jo naudojimo modelį ar tikėtiną pakeitimą. Tam tikras nematerialusis turtas gali būti staiga pakeistas, kai atsiranda nauja, geresnė ar pigesnė alternatyva, o kiti gali būti keičiami tik lėtai, per tam tikrą laikotarpį.
Aptariant su klientais susijusį nematerialųjį turtą natūralus klientų praradimas yra pagrindinis nuvertėjimo veiksnys nustatant ekonominį amžių ir atitinkamus pinigų srautus. Klientų praradimas – tai kiekybinis lūkesčių, susijusių su būsimu klientų praradimu įvertinimas, taikomas atliekant nematerialiojo turto vertinimą. Nors tai yra ateities prognozė, šis nuvertėjimas dažnai remiasi klientų praradimo retrospektyvinių stebėjimų analize.
Yra keletas būdų įvertinti ir taikyti retrospektyvinius praradimo rodiklius:
jei klientų praradimas nepriklauso nuo santykių su klientais trukmės, gali būti taikoma pastovi klientų praradimo norma (kaip ankstesnių metų klientų skaičiaus procentinė dalis) per visą santykių su klientais laikotarpį,
jei klientų praradimas priklauso nuo santykių su klientais trukmės, gali būti taikoma kintama praradimo norma per visą santykių su klientais laikotarpį,
klientų praradimas gali būti nustatomas atsižvelgiant į pajamas arba klientų skaičių priklausomai nuo situacijos ir klientų grupės specifikos,
gali tekti klientus suskirstyti į skirtingas grupes. Pavyzdžiui, įmonės, parduodančios produktus platintojams ir mažmenininkams, klientų praradimo norma skirtingose grupėse gali skirtis. Klientai taip pat gali būti skirstomi pagal kitus veiksnius, pvz., geografiją, kliento dydį ir įsigyto produkto ar paslaugos rūšį,
laikotarpis, kuriuo įvertinamas klientų praradimas, gali skirtis priklausomai nuo aplinkybių. Laikotarpio pasirinkimą turėtų lemti nematerialiojo turto naudojimo savybės.
Pajamų, atsižvelgus į klientų praradimą, apskaičiavimas turėtų parodyti numatomą praradimo pobūdį per visą vertinamą laikotarpį.
Pajamomis grindžiamas klientų praradimas gali vykti kartu su pajamų augimu iš esamų klientų. Jei įmanoma, naudingas yra atskiras augimo ir praradimo komponentų skaičiavimas bei jų taikymas.
Jei įmanoma, vertintojui naudinga įvesti retrospektyvinius pajamų duomenis į taikomą modelį kad būtų patikrinta, kaip tiksliai prognozuojamos esamų klientų faktinės pajamos vėlesniems metams. Jei praradimo norma tinkamai suskaičiuota ir taikoma, modelis turėtų būti pakankamai tikslus. Pavyzdžiui, jei būsimųjų praradimų prognozės būtų parengtos remiantis 20X0 – 20X5 m. laikotarpio retrospektyviniu klientų praradimu, vertintojas turėtų į modelį įtraukti 20X0 metų pajamas iš klientų ir patikrinti, ar tiksliai prognozuotos 20X1, 20X2 ir kitų metų pajamos iš esamų klientų.
Daugelyje mokesčių teisės sistemų nematerialusis turtas ir tam tikrais atvejais prestižas gali būti amortizuojamas mokesčių tikslais. Priklausomai nuo vertinimo numatomo panaudojimo ir taikomo vertinimo metodo, nustatant nematerialiojo turto ir (arba) prestižo vertę gali būti tikslinga įtraukti mokesčių amortizacijos naudą (MAN).
Jei rinkos ar išlaidų požiūris taikomas nematerialiojo turto vertinimui atlikti, turto sukūrimo ar įsigijimo kaina jau rodytų ir galimybę amortizuoti turtą. Tačiau pagal pajamų požiūrį mokesčių amortizacijos nauda (MAN) turi būti aiškiai apskaičiuojama ir, jei reikia, įtraukiama į vertę.
Kai kuriam vertinimo numatomam panaudojimui, pavyzdžiui, finansinės atskaitomybės, tinkamas vertės pagrindas yra hipotetinis vertinamo nematerialiojo turto pardavimas. Paprastai šiam numatomam panaudojimui, kai taikomas pajamų požiūris, mokesčių amortizacijos nauda (MAN) turėtų būti įtraukta, nes tipinis dalyvis galėtų amortizuoti nematerialųjį turtą, įsigytą tokio hipotetinio sandorio metu, nepriklausomai nuo to, ar hipotetinis sandoris yra apmokestinamas ar ne. Kitiems vertinimo numatomiems panaudojimams tariamas sandoris gali būti verslo ar turto grupės sandoris. Taikant šiuos vertės pagrindus gali būti tikslinga įtraukti mokesčių amortizacijos naudą (MAN), jei dėl įvykusio sandorio padidėtų nematerialiojo turto ir (arba) prestižo vertė.
Mokesčių amortizacijos naudai (MAN) skaičiuoti vertintojas gali taikyti bet kurią iš šių diskonto normų:
diskonto normą, tinkamą verslui, naudojančiam vertinamą turtą, pavyzdžiui, vidutinę svertinę kapitalo kainą. Šiuo požiūriu, kadangi dėl mokesčių sumažinimo tikslo amortizaciją galima taikyti bet kurioms verslo gautoms pajamoms, todėl turėtų būti taikoma visam verslui tinkama diskonto norma,
vertinamam turtui tinkamą diskonto normą (t. y. tą, kuri taikoma atliekant šio turto vertinimą). Šiuo požiūriu vertintojas neturėtų manyti, kad yra vertinamo turto savininko operacijų ir pajamų, atskirtų nuo vertinamo turto, todėl atliekant mokesčių amortizacijos naudos (MAN) skaičiavimą taikoma diskonto norma turėtų būti tokia pati, kaip ir taikyta atliekant šio turto vertinimą.
