220-asis. TVS „Nefinansiniai įsipareigojimai“
Nefinansinių įsipareigojimų ir nefinansinių įsipareigojimų elementų vertinimui atlikti taikomi Bendrųjų standartų principai. Šiame standarte yra papildomų reikalavimų, taikomų atlikti nefinansinių įsipareigojimų vertinimą.
Jei vertinant nefinansinius įsipareigojimus diskonto normų ir rizikos maržų nustatymui taikintinos 103-ojo TVS „Vertinimo požiūriai“ (žr. priedo A20.29–20.40) nuostatos prieštarauja šio 220-ojo TVS „Nefinansiniai įsipareigojimai“ nuostatoms, vertintojas privalo vadovautis šio standarto 90 ir 100 skirsniais.
Taikant 220-ąjį TVS „Nefinansiniai įsipareigojimai“ nefinansiniai įsipareigojimai yra suprantami kaip įsipareigojimai įvykdyti nepiniginę prievolę pateikiant prekes ar paslaugas.
Neišsamus įsipareigojimų, kuriuos įvykdyti iš dalies ar visiškai gali prireikti nepiniginio įvykdymo ir kuriems gali būti taikomas 220-asis TVS „Nefinansiniai įsipareigojimai“, sąrašas apima:
atidėtų pajamų ar sutartinius įsipareigojimus,
garantijas;
aplinkosauginius įsipareigojimus,
įpareigojimus užbaigus eksploatuoti (angl. „retirement“) turtą,
tam tikrus neapibrėžtojo atlygio įpareigojimus,
lojalumo programas,
galimus bylinėjimosi įpareigojimus ir nenumatytus atvejus,
tam tikras kompensacijas ir garantijas.
Nors už tam tikrus neapibrėžtojo atlygio įsipareigojimus gali reikėti įvykdyti nepiniginę prievolę, tokiems įsipareigojimams 220-asis TVS „Nefinansiniai įsipareigojimai“ netaikomas.
Šalis, prisiimdama tam tikrą nefinansinį įsipareigojimą, paprastai siekia pelno maržos už jo įvykdymą, kad būtų kompensuotos įdedamos pastangos ir prisiimta rizika už prekių pristatymą ar paslaugų suteikimą.
Paprastai finansinių įsipareigojimų vienintelė įvykdymo prievolė yra piniginis apmokėjimas ir jiems įvykdyti nereikia jokių papildomų kompensacijų. Kadangi piniginis įvykdymas yra vienintelė finansinių įsipareigojimų vykdymo sąlyga, todėl turto–įsipareigojimų simetrija dažniausiai leidžia vertintojui įvertinti vertinamą įsipareigojimą taikant turto sistemą.
Turto–įsipareigojimų simetrija paprastai nefinansiniams įsipareigojimams neegzistuoja dėl įvykdymo prievolės pateikti prekes ir paslaugas, kad būtų įvykdytas įsipareigojimas ir dėl reikalingo papildomo kompensavimo už tokias pastangas. Todėl nefinansiniai įsipareigojimai dažniausiai vertinami taikant įsipareigojimų sistemą, pagal kurią nereikalaujama, kad kita šalis pripažintų ar įvertintų atitinkamą turtą.
Tais atvejais, kai sandorio šalys pripažįsta atitinkamą turtą, vertintojas privalo nustatyti, ar esant aplinkybėms, atitinkančioms vertės pagrindą, vertė atspindėtų turto ir įsipareigojimų simetriją. Tam tikri vertės pagrindai, kuriuos nustato ne TVST, o kitos institucijos (organizacijos), esant tam tikroms aplinkybėms reikalauja ypatingo apsvarstymo ir suderinimo su atitinkamu turtu. Vertintojas privalo suprasti ir vadovautis vertės nustatymo dieną galiojančia teisės sistema, reglamentais, teismų praktika ir kitomis aiškinamosiomis gairėmis, susijusiomis su tais verčių pagrindais, (žr. 200-ojo TVS „Verslas ir verslo interesai“ 30.02 paragrafą).
Retų atvejų, kai vertintojas turėtų atlikti atitinkamą turto vertės suderinimą (angl. – „reconcile“), pavyzdžiai:
nefinansiniai įsipareigojimai dažnai nėra siejami su atitinkamu turtu, kurį pripažįsta kita šalis (pvz., aplinkosauginė atsakomybė) arba jie gali būti perleidžiami tik kartu su kitu turtu (pvz., automobilis perduodamas tik kartu su jo garantija),
nefinansinius įsipareigojimus atitinkantis turtas gali priklausyti daugybei šalių, kurių praktiškai neįmanoma nustatyti ir suderinti turto vertes,
nefinansinio turto ir įsipareigojimų rinka dažnai yra labai nelikvidi, todėl gaunama asimetrinė informacija, atsiranda dideli pasiūlos ir paklausos skirtumai bei turto ir įsipareigojimų asimetrija.
Dalyviai, kurie dažniausiai sudaro vertinamo objekto – nefinansinio įsipareigojimo sandorius, gali būti palyginimui netinkamos įmonės ir vertinamą nefinansinį įsipareigojimą turinčios įmonės konkurentai. Tokių dalyvių pavyzdžiai yra draudimo bendroves, trečiųjų šalių garantijų suteikėjai ir kiti. Vertintojas turėtų atsižvelgti, ar rinka arba jos dalyviai veikia toje pačioje ūkio šakoje, kurioje veikia vertinamą nefinansinį įsipareigojimą valdanti įmonė.
Nefinansinio įsipareigojimo vertinimas atliekamas įvairiam numatomam panaudojimui. Vertintojo pareiga suprasti vertinimo numatomą panaudojimą ir tai, ar nefinansiniai įsipareigojimai turėtų būti vertinami atskirai ar kartu su kitu turtu.
Toliau pateiktas neišsamus aplinkybių, kurios paprastai apima nefinansinio įsipareigojimo elemento vertinimą, pavyzdžių sąrašas:
finansinės atskaitomybės tikslais nefinansinių įsipareigojimų vertinimas dažnai reikalingas verslo jungimo apskaitai, turto įsigijimui ir pardavimui bei nuvertėjimo analizei,
mokesčių atskaitomybės tikslais nefinansinių įsipareigojimų vertinimas dažnai reikalingas sandorių kainodarai analizuoti, nekilnojamojo turto ir dovanų mokesčiams planuoti ir ataskaitoms rengti bei pagal vertę (ad valorem) apmokestinimo analizei,
nefinansiniai įsipareigojimai gali būti teisminio bylinėjimosi objektu, todėl tam tikromis aplinkybėmis reikalingas vertinimas,
nefinansinių įsipareigojimų vertinimas reikalingas kaip dalis bendrųjų konsultacijų, skolinimo su užstatu ir sandorių sudarymo parengimo tikslais.
Vadovaujantis 102-uoju TVS „Vertės pagrindai“, vertindamas nefinansinius įsipareigojimus vertintojas privalo pasirinkti tinkamą (-us) vertės pagrindą (-us).
Dažnai nefinansinio įsipareigojimo vertinimas atliekamas taikant ne TVST, bet kitų institucijų (organizacijų) apibrėžtus vertės pagrindus (kai kurie pavyzdžiai paminėti 102-ajame TVS „Vertės pagrindai“) ir vertintojas privalo suprasti ir laikytis vertės nustatymo dieną galiojančių teisės aktų, reglamentų, teismų praktikos ir kitų aiškinamųjų gairių nustatytų reikalavimų, susijusių su tais vertės pagrindais (žr. 200-ojo TVS „Verslas ir verslo interesai“ 30.02 p.).
Nefinansinių įsipareigojimų vertinimui atlikti gali būti taikomi trijų vertinimo požiūrių (rinkos, pajamų ir išlaidų), aprašytų 103-ajame TVS „Vertinimo požiūriai“, elementai. Šio standarto 50–70 skirsniuose aprašytuose metoduose gali būti daugiau nei vieno požiūrio elementų. Todėl, jei vertintojui būtina priskirti metodą vienam iš trijų požiūrių, vertintojas turėtų tai apsvarstyti bei priimti sprendimą nebūtinai vadovaudamasis toliau pateiktu klasifikavimu.
Rinkdamasis požiūrį ir metodą, be šio standarto reikalavimų, vertintojas privalo vadovautis ir 103-iojo TVS „Vertinimo požiūriai“, įskaitant 10.04 paragrafą, reikalavimais.
Nefinansinio įsipareigojimo vertė rinkos požiūriu yra nustatoma atsižvelgiant į rinkos aktyvumą (pavyzdžiui, identiškų ar panašiių nefinansinių įsipareigojimų sandorius).
Su nefinansiniais įsipareigojimais susiję sandoriai dažnai apima ir kitą turtą, tokie kaip verslo junginiai, apimantys materialųjį ir nematerialųjį turtą.
Nors vien tik nefinansinių įsipareigojimų sandorių pasitaiko itin retai, vertintojas turėtų apsvarstyti atitinkamas rinka pagrįstas vertės indikacijas. Nors tokios rinka pagrįstos indikacijos gali nepateikti pakankamos informacijos kad būtų galima taikyti rinkos požiūrį, tačiau taikant kitus požiūrius pirmumas turėtų būti teikiamas būtent rinka pagrįstų pradinių duomenų naudojimui.
Neišsamus rinkos indikacijų vertei sąrašas:
trečiųjų šalių kainodara siekiant vertinamam nefinansiniam įsipareigojimui rasti identiškus ar panašius produktus, (pvz., atidėtosios pajamos);
trečiųjų šalių išleistų garantijų identiškiems ar panašiems įsipareigojimams, kainodara,
skelbiamos dalyvių nustatytos pinigų sumos už tam tikrus lojalumo skatinimo prievoles,
neapibrėžtos vertės teisių (angl. „contingent value rights“; CVRs) prekybos kainos su panašumais į vertinamus nefinansinius įsipareigojimus (pvz., neapibrėžtasis atlygis),
prieinamos investicinių fondų, investuojančių į nefinansinius įsipareigojimus (pvz., teisminių ginčų finansavimas), grąžos normos.
Norėdamas nustatyti, ar reikia taikyti rinkos požiūrį nefinansinių įsipareigojimų vertinimui atlikti, vertintojas privalo laikytis 103-ojo TVS „Vertinimo požiūriai“ 20.02 ir 20.03 paragrafų.
Daugelio nefinansinių įsipareigojimų skirtingas pobūdis ir tai, kad nefinansinių įsipareigojimų sandoriai retai sudaromi atskirai nuo kito turto, reiškia, kad rinkoje retai kada įmanoma rasti duomenų apie panašių nefinansinių įsipareigojimų sandorius.
Jei turima rinkos kainų duomenų, vertintojas turėtų apsispręsti dėl jų koregavimo, kad būtų parodyti skirtumai tarp vertinamo nefinansinio įsipareigojimo ir tų, dėl kurių sudaryti sandoriai. Šie koregavimai yra būtini siekiant atspindėti skirtingas vertinamo nefinansinio įsipareigojimo ir nefinansinių įsipareigojimų, dėl kurių sudaryti sandoriai, savybes.
Tokius patikslinimus galima nustatyti tik kokybiniu, o ne kiekybiniu būdu. Tačiau poreikis atlikti svarbius kokybinius patikslinimus gali rodyti, kad vertinimui tinkamesnis gali būt kitas požiūris.
Tam tikrais atvejais vertintojas gali remtis rinkos kainomis arba duomenimis apie turtą, atitinkantį vertinamą nefinansinį įsipareigojimą. Tokiais atvejais vertintojas turėtų apsvarstyti verslo subjekto gebėjimą perleisti vertinamą nefinansinį įsipareigojimą; ar turtas ir lyginamojo turto kaina atspindi tuos pačius apribojimus ir ar reikėtų taikyti apribojimus atspindinčias korekcijas. Vertintojas turėtų imtis priemonių išsiaiškinti, ar perleidimo apribojimai yra būdingi vertinamam nefinansiniam įsipareigojimui (pavyzdžiui, nelikvidi rinka), ar apribojimai yra būdingi tik įmonei (pavyzdžiui, finansiniai sunkumai).
Lyginamųjų sandorių metodas, taip pat žinomas kaip indikacinių sandorių metodas, paprastai yra vienintelis rinkos požiūrio metodas, kurį galima taikyti nefinansiniams įsipareigojimams vertinti.
Tik retomis aplinkybėmis vertybiniais popieriais, labai panašiais į vertinamą objektą – nefinansinius įsipareigojimus, galėtų būti viešai prekiaujama ir tai leistų vertintojui taikyti viešai prekiaujamo turto lyginimo metodą. Vienas tokių vertybinių popierių pavyzdžių yra neapibrėžtos vertės teisės (CVRs), susietos su tam tikro produkto gaminimu ar technologija.
Rinkos požiūrio metodai
Rinkos požiūrio metodas nefinansiniams įsipareigojimams vertinti dažnai vadinamas „iš viršaus į apačią“ metodu.
"Iš viršaus į apačią" metodas
Taikant „iš viršaus į apačią“ metodą nefinansiniams įsipareigojimams vertinti remiamasi prielaida, kad patikimi rinka pagrįsti įkainojimo indikatoriai yra prieinami prievolėms įvykdyti.
Dalyvis, atlikdamas produktų pristatymo ar paslaugų teikimo prievolę, susijusią su nefinansiniu įsipareigojimu, teoriškai galėtų įkainoti įsipareigojimą atimdamas iš paslaugų rinkos kainos jau patirtas išlaidas prievolei vykdyti ir pridėdamas šių išlaidų antkainį.
Kai rinkos informacija naudojama vertinamo nefinansinio įsipareigojimo vertei nustatyti, diskontuoti paprastai nereikia, nes diskontavimo poveikis yra įtrauktas į prieinamas rinkos kainas.
Neišsamus „iš viršaus į apačią“ metodo taikymo etapų, kuriuos vertintojas turėtų įvykdyti, sąrašas:
a) nepiniginės prievolės įvykdymo rinkos kainos nustatymas,
b) jau patirtų išlaidų ir perleidėjo panaudoto turto nustatymas. Tokių išlaidų pobūdis skirsis priklausomai nuo vertinamo nefinansinio įsipareigojimo. Pavyzdžiui, išlaidas atidėtosioms pajamoms pirmiausia sudarys pardavimo ir rinkodaros išlaidos, kurios jau buvo patirtos sukuriant nefinansinį įsipareigojimą,
d) patirtų išlaidų ir pelno atėmimas Iš rinkos kainos.
Taikant pajamų požiūrį nefinansinio įsipareigojimo vertė dažnai nustatoma atsižvelgiant į prievolės įvykdymo išlaidų dabartinę vertę pridedant pelno maržą, kuri būtų reikalinga įsipareigojimo dydžiui nustatyti. Šiose išlaidose gali būti įtrauktos tam tikros pridėtinės išlaidos.
Spręsdamas, ar nefinansinių įsipareigojimų vertinimui taikyti pajamų požiūrį, vertintojas privalo laikytis 103-ojo TVS „Vertinimo požiūriai“ 30.02 ir 30.03 paragrafų reikalavimų.
Pajamų požiūrio metodai
Pagrindinis metodas nefinansiniams įsipareigojimams vertinti pajamų požiūriu dažnai vadinamas „iš apačios į viršų“ metodu.
"Iš apačios į viršų" metodas
Taikant „iš apačios į viršų“ metodą nefinansinis įsipareigojimas yra skaičiuojamas kaip prievolę įvykdyti reikalingos išlaidos (jos gali apimti tam tikrus valdymo išlaidų elementus) pridėjus priimtiną šių išlaidų antkainį, diskontuotą į dabartinę vertę.
.Neišsamus „iš apačios į viršų“ metodo taikymo etapų, kuriuos vertintojas turėtų įvykdyti, sąrašas:
prievolei įvykdyti reikalingų išlaidų nustatymas. Tokios išlaidos apims tiesiogines su prievolės įvykdymu susijusias išlaidas, tačiau gali apimti ir netiesiogines išlaidas, tokias kaip mokėjimai už papildančiojo turto naudojimą. Įvykdymo išlaidos yra išlaidos, susijusios su prievolės, kuri sukuria nefinansinį įsipareigojimą, įvykdymu. Pardavimo išlaidos iki turto įsigijimo datos neturėtų būti priskiriamos įvykdymo išlaidoms.
Papildančiojo turto išlaidos turėtų būti įtrauktos į įvykdymo išlaidas, kai tokio turto reikės norint įvykdyti prievolę ir kai susijusios išlaidos kitaip nebus įtraukiamos į pelno (nuostolių) ataskaitą.
Retais atvejais, be tiesioginių ir netiesioginių išlaidų, gali reikėti įtraukti alternatyvias išlaidas. Pavyzdžiui, licencijuoto simbolinio intelektinio turto tiesioginės ir netiesioginės įvykdymo išlaidos gali būti nominalios. Tačiau, jei prievolė sumažina galimybę užsidirbti iš pagrindinio turto (pvz., išimtinis licencijavimo susitarimas), tada vertintojas turėtų apsvarstyti kaip dalyviai atsiskaitys už galimas alternatyvias išlaidas, susijusias su nefinansiniu įsipareigojimu.
tinkamo įvykdymo antkainio nustatymas. Daugeliu atvejų gali būti tikslinga įtraukti numatomą tam tikrų išlaidų pelno maržą, kuri gali būti išreikšta kaip tikslinis pelnas, gaunamas kaip vienkartinė pinigų suma arba kaip procentinė išlaidų ar vertės grąža.
Pradinis atskaitos taškas gali būti įmonės, turinčios vertinamą nefinansinį įsipareigojimą, veiklos pelno taikymas atliekant skaičiavimus.
Tačiau taikant šią metodiką daroma prielaida, kad pelno marža bus proporcinga patirtoms išlaidoms.
Daugeliu atvejų yra pagrindas manyti, kad pelno maržos nėra proporcingos išlaidoms. Tokiais atvejais prisiimta rizika, pridėtinė vertė arba nematerialusis turtas, prisidedantys prie įvykdymo, nėra tokie patys kaip tie, kurie prisidėjo iki nustatymo datos.
Kai išlaidos apskaičiuojamos pagal faktines, nustatytas ar apskaičiuotas trečiųjų šalių tiekėjų ar rangovų kainas, į šias išlaidas jau bus įtrauktas norimas trečiosios šalies pelnas.
Atlikdamas šį veiksmą vertintojas neturėtų du kartus įskaičiuoti pelno ar antkainių, kurie jau buvo įtraukti į sąnaudų arba papildančiojo turto mokesčius.
įvykdymo laiko nustatymas ir diskontavimas į dabartinę vertę. Diskonto norma turėtų rodyti pinigų vertę laiko atžvilgiu ir neįvykdymo riziką. Paprastai geriau atspindėti numatomų įvykdymo išlaidų ir įvykdymo maržos pokyčių neapibrėžtumo poveikį pinigų srautams, o ne diskonto normai.
kai įvykdymo išlaidos nustatomos pagal pajamų procentą, vertintojas turėtų apsvarstyti, ar įvykdymo išlaidos netiesiogiai apima diskontavimo poveikį. Pavyzdžiui, už išankstinį mokėjimą už paslaugas gali būti taikoma nuolaida, palyginti su mokėjimu per visą sutarties galiojimo laiką. Dėl to tokios išlaidos gali būti su nuolaida ir tolesnio diskontavimo gali nereikėti.
Išlaidų požiūris nefinansiniams įsipareigojimams taikomas retai, nes dalyviai paprastai tikisi grąžos už įvykdymo pastangas.
Vertintojas privalo laikytis 103-ojo TVS „Vertinimo požiūriai“ 40.02 ir 40.03 paragrafų apsispręsdami, ar nefinansinių įsipareigojimų vertinimui taikyti išlaidų požiūrį.
Tolesniuose skyriuose pateiktas neišsamus temų, susijusių su nefinansinių įsipareigojimų vertinimu, sąrašas:
nefinansinių įsipareigojimų diskonto norma (90 skirsnis);
pinigų srautų ir rizikos maržos nustatymas (100 skirsnis);
perdavimo apribojimai (110 skirsnis);
mokesčiai (120 skirsnis).
Esminis pajamų požiūrio taikymo pagrindas yra tas, kad investuotojai tikisi gauti grąžos iš savo investicijų ir kad tokia grąža turėtų atspindėti jų suvokiamą rizikos lygį investuojant.
Į diskonto normą turėtų būti įtraukta pinigų vertė laiko atžvilgiu ir neįvykdymo rizika. Neįvykdymo rizika paprastai yra sandorio šalies rizika (t.y. verslo subjekto, privalančio įvykdyti įsipareigojimą, kredito rizika) (žr. šio standarto 60.5 (c) paragrafą).
Pagal kitų nei TVST, institucijų (organizacijų) nustatytus vertės pagrindus gali būti reikalaujama, kad diskonto norma konkrečiai atspindėtų specifinę įsipareigojimo riziką. Vertintojas privalo suprasti ir vadovautis vertės nustatymo dieną galiojančia teisine sistema, reglamentais, teismų praktika ir kitomis aiškinamosiomis gairėmis, susijusiomis su tais vertės pagrindais (žr. 200-ojo TVS „Verslas ir verslo interesai“, 30.02 paragrafą).
Vertintojas, pasirinkdamas tinkamus pradinius duomenis pinigų vertei laiko atžvilgiu ir neįvykdymo rizikai, turėtų atsižvelgti į vertinamo nefinansinio įsipareigojimo galiojimo terminą.
Tam tikromis aplinkybėmis dėl neįvykdymo rizikos vertintojas gali tiesiogiai pakoreguoti pinigų srautus.
Šaliai, įsipareigojusiai įvykdyti prievolę, nustatytos sąlygos gali suteikti pradinių įžvalgų, padedančių kiekybiškai įvertinti prievolės neįvykdymo riziką.
Dėl ilgalaikių tam tikrų nefinansinių įsipareigojimų pobūdžio vertintojas privalo atkreipti dėmesį, ar numatomuose pinigų srautuose buvo atsižvelgta į infliaciją ir privalo užtikrinti, kad diskonto normos ir pinigų srautai būtų parengti taikant tinkamą pagrindą.
103-iojo TVS „Vertinimo požiūriai“ principai gali būti netaikomi nefinansinių įsipareigojimų ir nefinansinių įsipareigojimų elementų vertinimui atlikti (žr. 103-ojo TVS „Vertinimo požiūriai“ priedo A20.12-A20.19 paragrafus). Nefinansinių įsipareigojimų vertinimui atlikti vertintojas privalo taikyti šio standarto 90 ir 100 skirsniuose nurodytus principus.
Nefinansinių įsipareigojimų pinigų srautų prognozės dažnai parengiamos atliekant detalų daugybinių scenarijų modeliavimą ir taip sudarant tikėtinų svertinių laukiamų pinigų srautų prognozę. Šis metodas dažnai vadinamas scenarijais pagrįstu metodu (SPM). SPM taip pat apima tam tikras modeliavimo technikas, tokią kaip Monte Karlo modeliavimas. SPM dažniausiai taikomas, kai būsimi mokėjimai sutartyje nenustatyti ir įvairuoja priklausomai nuo būsimų įvykių. Kai nefinansinio įsipareigojimo pinigų srautai yra sisteminės rizikos veiksnių funkcija, vertintojas turėtų apsvarstyti SPM tinkamumą, nes gali tekti naudoti kitus metodus, pagrįstus pasirinkimo sandorių įkainojimo metodu (PSĮM).
Nustatant pinigų srautus reikia atsižvelgti ir į plėtrą bei daryti aiškias prielaidas. Neišsamus tokių prielaidų sąrašas gali būti:
išlaidos, kurias trečioji šalis patirtų atlikdama užduotis būtinas įvykdyti prievolę,
kitos sumos, kurias trečioji šalis prisiimtų nustatydama perdavimo kainą, įskaitant, pavyzdžiui, infliaciją, pridėtines išlaidas, mokesčius už įrenginius, pelno maržą ir technologijos pažangą,
trečiosios šalies išlaidų sumų ar šių išlaidų kitimų laiko atžvilgiu mastas priklausys nuo skirtingų ateities scenarijų ir santykinės tų scenarijų tikimybės,
kaina, kurios trečioji šalis reikalautų ir galėtų tikėtis gauti už prievolei būdingų neapibrėžtumų ir nenumatytų aplinkybių prisiėmimą.
Nors tikėtini pinigų srautai (t. y. galimų būsimų pinigų srautų tikimybinis svertinis vidurkis) apima kintančius numatomus turto pinigų srautų rezultatus, jie neapima kompensacijos, kurios dalyviai reikalauja dėl pinigų srautų neapibrėžtumo. Nefinansinių įsipareigojimų prognozuojama rizika gali apimti neapibrėžtumą, kaip, pavyzdžiui, numatomų įvykdymo išlaidų ir įvykdymo maržos pokyčiai. Kompensacija už tokios rizikos prisiėmimą turėtų būti įtraukta į laukiamą išmoką taikant atitinkamą pinigų srautų rizikos maržą arba diskonto normą.
Atsižvelgiant į atvirkštinį diskonto normos ir vertės santykį, diskonto norma turėtų būti sumažinta, kad atspindėtų prognozuojamos rizikos poveikį. Kompensacija už prisiimamą riziką turėtų būti proporcinga neapibrėžtumui dėl pinigų srautų sumos ir jų laikotarpio.
Prognozuojamą riziką galima apskaičiuoti keičiant diskonto normą, tačiau atsižvelgiant į jos ribotą praktinį taikymą vertintojas privalo:
paaiškinti, kodėl geriau mažinti diskonto normą, nei prognozuojamą riziką įtraukti į rizikos maržą,
konkrečiai nurodyti teisinę sistemą, reglamentus, teismų praktiką ar kitas aiškinamąsias rekomendacijas, reikalaujančias nefinansinių įsipareigojimų numatomą riziką apskaityti taikant diskonto normą, o ne rizikos maržą (žr. 200-ojo TVS „Verslas ir verslo interesai“, 30.02 paragrafą).
Nustatymas rizikos maržą vertintojas privalo:
dokumentais pagrįsti metodą, taikomą rizikos maržai nustatyti, įskaitant jo taikymo paaiškinimą,
pateikti įrodymus rizikos maržai skaičiuoti, įskaitant svarbių pradinių duomenų identifikavimą ir jų kilmę ar šaltinį.
Norėdamas nustatyti pinigų srautų rizikos maržą vertintojas privalo atsižvelgti į:
nefinansinių įsipareigojimų gyvavimo amžių ir (arba) galiojimo laiką bei pradinių duomenų atitiktį tam,
nefinansinių įsipareigojimų geografinę vietą ir (arba) rinkų vietą, kuriose būtų prekiaujama,
prognozuojamų pinigų srautų valiutą,
prognozėje nurodytų pinigų srautų tipą, pavyzdžiui, pinigų srautų prognozė gali atspindėti tikėtinus pinigų srautus (t. y. tikimybinius svertinius scenarijus) arba labiausiai tikėtinus pinigų srautus ar pinigų srautus pagal sutartis ir kt.
Nustatydamas pinigų srautų rizikos maržą vertintojas turėtų atsižvelgti į:
tai, kad kuo yra mažesnis tikrumas dėl numatomų įvykdymo išlaidų ir įvykdymo maržos, tuo rizikos marža turėtų būti didesnė,
atsižvelgiant į apibrėžtą daugumos nefinansinių įsipareigojimų terminą, kaip priešingą neapibrėžtam daugumos verslo ar turto terminui, tiek, kiek atsirandanti patirtis sumažina neapibrėžtumą, rizikos marža turėtų mažėti ir jei atvirkščiai – didėti,
tikėtiną rezultatų pasiskirstymą ir galimybę, kad tam tikri nefinansiniai įsipareigojimai gali turėti aukštą labai retai pasitaikančių įvykių riziką (angl. – „tail risk“) ar griežtas sąlygas. Nefinansiniams įsipareigojimams, turintiems didelę sklaidą ir sąlygų griežtumą, rizikos marža turėtų būti didesnė,
atitinkamo nefinansinio įsipareigojimo ir (arba) teisių į bet kokį susijusį turtą pirmumą likvidavimo atveju.
Pinigų srautų rizikos marža turėtų būti kompensacija, kurios dydis būtų skirtumas tarp to, ko reikalautų šalis, neutrali dėl įsipareigojimo, kurio įvykdymo rezultatai būtų neapibrėžti, ir įsipareigojimo, kuris kurtų fiksuotas pinigų sumas.
Sudarydamas pinigų srautus ir nustatydamas rizikos maržą, vertintojas turėtų pasinaudoti visa prieinama informacija.
Nefinansinių įsipareigojimų perdavimo galimybės dažnai yra ribotos. Apribojimai yra sutartiniai pagal pobūdį arba dėl vertinamų nefinansinių įsipareigojimų nelikvidžios rinkos.
Pasikliaudamas rinkos duomenimis vertintojas turėtų apsvarstyti verslo subjekto gebėjimą perduoti tokius nefinansinius įsipareigojimus ir ar turėtų būti daromos korekcijos, atspindinčios apribojimus. Vertintojui gali tekti išsiaiškinti, ar įsipareigojimų perdavimo apribojimai yra nefinansinių įsipareigojimų charakteristikos, ar verslo subjektui taikomi apribojimai. Konkretus vertės pagrindas gali lemti, kuris iš apribojimų būtų nagrinėjamas (žr. 220-ąjį TVS „Nefinansiniai įsipareigojimai“, 50.09 paragrafą).
Remdamasis pajamų požiūriu, pagal kurį nefinansinio įsipareigojimo vertė apskaičiuojama pagal įvykdymo būdą, vertintojas turėtų nuspręsti, ar šalis reikalautų papildomos rizikos maržos dėl nefinansinio įsipareigojimo perdavimo apribojimų.
Nefinansinių įsipareigojimų vertinimui atlikti vertintojas turėtų taikyti tiek pinigų srautus, tiek diskonto normą prieš apmokestinimą.
Tam tikromis aplinkybėmis gali būti tikslinga atlikti analizę nustatant pinigų srautus po mokesčių ir diskonto normą po mokesčių. Tokiais atvejais vertintojas privalo paaiškinti pradinių duomenų po pelno mokesčių naudojimą arba konkrečiai nurodyti teisinę sistemą, reglamentus, teismų praktiką ar rekomendacijas, pagal kurias nurodoma naudoti pradinius duomenis po mokesčių (žr. 200-ojo TVS „Verslas ir verslo interesai“ 30.02 paragrafą).
Jei naudojami pradiniai duomenys po mokesčių, gali būti tikslinga atsižvelgti į mokesčių naudą, kurią sukuria prognozuojamas pinigų srautas, susijęs su nefinansiniu įsipareigojimu.
