500-asis. TVS „Finansinės priemonės“
Atliekant finansinių priemonių vertinimą taikomi bendraisiais standartais nustatyti principai. Šiame standarte pateikti papildomi reikalavimai ir konkretūs pavyzdžiai kaip, vadovaujantis bendraisiais standartais, finansinių priemonių vertinimui atlikti gali būti taikomi duomenys, pradiniai duomenys, vertinimo požiūriai ar vertinimo metodai ir kokybės kontrolė.
Šis turto standartas turi būti taikomas visiems finansinių priemonių vertinimams, naudojamiems, tame tarpe, rengiant finansinės atskaitomybės, mokesčių ar pagal reguliavimo reikalavimus numatytas ataskaitas.
Yra keletas vertinimo požiūrių finansinėms priemonėms vertinti. Tam tikrais atvejais finansinių priemonių vertės yra stebimos ir lengvai prieinamos sekant skelbiamus konkrečių vertybinių popierių sandorius. Kitais atvejais vertės nustatomos taikant tipinius modelius (angl. „industry-standard models“), pagrįstus pradiniais duomenimis ir koregavimais, kurių prieinamumo laipsnis skiriasi. Sudėtingesnių ar mažiau likvidžių priemonių vertėms nustatyti gali prireikti specialių modelių arba jos gali būti nustatomos taikant vertintojo sukurtus pradinius duomenis ar prielaidas. Vertei nustatyti gali tekti priimti profesionalų sprendimą dėl duomenų, pradinių duomenų, vertinimo modelių ir kokybės kontrolės. Priklausomai nuo vertinamos finansinės priemonės pobūdžio, taip pat vertinimo dažnumo ir sudėtingumo, vertintojas gali taikyti įvairius procesus – nuo labai automatizuotų, naudojančių sisteminį atvaizdavimą ir duomenų srautus iki itin paprastų ir subjektyvių.
Vertintojas privalo priimti profesionalų sprendimą kad nustatytų kokio pobūdžio ir apimties pastangos turi būti dedamos siekiant nustatyti vertę, atitinkančią darbo apimtį ir numatomą panaudojimą. Vertintojas privalo sukurti, įdiegti ir vykdyti vertinimo procesus, tame tarpe kokybės kontrolę, kurie tinkamai atsižvelgia į vertinamos finansinės priemonės ypatybes, duomenis, vertinimo modelius ir kitą infrastruktūrą, reikalingą finansinei priemonei vertinti. Visa tai taikydamas, vertintojas privalo suprasti vertinamos finansinės priemonės sutartines, struktūrines ir veiklos ypatybes, taip pat jos likvidumą ir kitą vertės nustatymo dieną rinkoje ir ekonominėje aplinkoje esančią informaciją, pavyzdžiui, teisinius ar reguliavimo veiksnius, galinčius daryti įtaką vertei.
Atliekant finansinių priemonių vertinimą egzistuoja vertinimo rizika. Todėl viso vertinimo metu turi būti įdiegtos kontrolės procedūros ir priemonės, kurios leistų įvertinti ir valdyti vertinimo riziką, kad būtų užtikrinta jog vertė yra tinkama ja vadovautis pagal numatomą panaudojimą. Bet kokiai reikšmingai vertinimo rizikai, nustatytai rengiant, įgyvendinant ar atliekant vertinimą, turi būti numatytos kokybės kontrolės priemonės, skirtos šiai rizikai pašalinti, ir turi užtikrintas tinkamas peržiūros ir tikrinimo lygis.
Jei vertintojui nepakanka reikalingų techninių įgūdžių, patirties, duomenų, modelių ar žinių įvykdyti vertinimą pagal visus aspektus, jis turėtų kreiptis pagalbos į specialistą arba paslaugų organizaciją, jei užsakovas apie tai yra informuotas ir su tuo sutinka.
Vertintojas gali apsvarstyti galimybę tam tikrus vertinimo aspektus pavesti atlikti specialistui arba paslaugų organizacijai vertintojo įmonėje arba už jos ribų. Siekdamas atlikti vertinimą tokiomis aplinkybėmis, vertintojas privalo informuoti šias šalis apie atliekamo darbo pobūdį. Siekdamas užtikrinti vertės atitiktį TVS reikalavimams, vertintojas privalo nustatyti, kad šių šalių atliktos konkrečios procedūros atitinka TVS reikalavimus, arba atlikti papildomas procedūras, užtikrinančias atitiktį TVS reikalavimams.
Atliekant vertinimą turi būti įdiegta kokybės kontrolė. Kokybės kontrolę turėtų sudaryti tam tikra peržiūra ir tikrinimas. Peržiūra ir tikrinimas turėtų įvertinti vertinimo metu ir vertei nustatyti įgyvendintus procesus ir priimtus sprendimus, įskaitant specialisto arba paslaugų organizacijos atlikto darbo peržiūrą. Peržiūros ir tikrinimo procesus turėtų atlikti asmuo arba padalinys, turintis įgūdžių ir patirties finansinėms priemonėms vertinti.
Šis skirsnis papildo 104-ąjį TVS „Duomenis ir pradiniai duomenys“ išsamiau aprašant finansines priemones.
Finansinių priemonių vertinimui naudojami įvairūs duomenys, daromos prielaidos ir koregavimai. Pradiniai duomenys, skirti vertei nustatyti, gaunami iš duomenų kartu darant prielaidas ir koregavimus.
Duomenys, prielaidos ir koregavimai, jei įmanoma, turėtų remtis faktine informacija. Vertinimui atlikti naudojami prieinami duomenys, pavyzdžiui, skelbiamos kainos ir pelningumas, tačiau taip pat gali prireikti daryti prielaidas ir koregavimus.
Vertintojas privalo suprasti pradiniams duomenims nustatyti naudojamus duomenis, daromas prielaidas ir koregavimus.
Vertintojui tenka atsakomybė, kad jis remdamasis profesionaliu sprendimu ir profesiniu skepticizmu, įvertintų ir parinktų tinkamus duomenis, prielaidas ir koregavimus pradiniams duomenims, kurie bus naudojami atliekant vertinimą. Vertintojas privalo nustatyti tuos duomenis, kurie pagal 500-ojo TVS „Finansinės priemonės“ tikslus yra „tinkami naudoti“ (angl. „fit for use“) vertinamo turto ir (arba) įsipareigojimo, darbo apimties, vertinimo metodo ir numatomo panaudojimo atžvilgiu.
Tais atvejais, kai tiesiogiai tinkami duomenys neprieinami ir todėl naudojami pakaitiniai duomenys, vertintojas, remdamasis profesionaliu sprendimu, privalo įvertinti ar įvairios priemonės, kurios bus taikomos kaip pakaitiniai duomenys, yra pakankamai palyginamos su vertinamu turtu ir (arba) įsipareigojimu.
Duomenims, prielaidoms arba koregavimams gauti arba daryti gali būti pasitelkiamas specialistas arba paslaugų organizacija. Tačiau už vertinimui tinkamų pradinių duomenų parinkimą atsakingu išlieka vertintojas.
Turi būti įdiegti procesai ir kontrolės priemonės, užtikrinantys, kad vertinimo duomenų, prielaidų ir koregavimų bei galiausiai naudojamų pradinių duomenų parinkimas atitiktų darbo apimtį, vertinimo metodą ir numatomą panaudojimą. Šie procesai ir kontrolės priemonės turėtų būti dokumentuoti.
Už tinkamų duomenų, prielaidų ir koregavimų nustatymą ir užtikrinimą, kad šie duomenys, prielaidos ir koregavimai būtų įtraukti į vertinimo rengimą, įgyvendinimą ir atlikimą, turi būti atsakingi tinkamą patirtį įgiję asmenys.
Kad nustatyti numatomą panaudojimą atitinkančią vertę, atliekant vertinimą turi būti naudojami duomenys, tinkami finansinės priemonės vertinimo požiūriui.
Dėl naudojamų duomenų, pradinių duomenų daromų prielaidų ir koregavimų neišvengiamai kyla vertinimo rizika. Vertinimo rizika gali kilti dėl:
naudojant duomenis ar darant prielaidas, koregavimus arba naudojant pradinius duomenis,
neteisingai taikant duomenis ar darant prielaidas, koregavimus arba naudojant pradinius duomenis.
Yra dvi iš duomenų, prielaidų, koregavimų ir pradinių duomenų kylančių rizikų rūšys – tos kurios yra skaidrios ir operacinės, ir tos, kurios paprastai susijusios su vertintojo darytomis prielaidomis. Rengiant pradinius duomenis, reikėtų sumažinti bet kokią reikšmingą vertinimo riziką.
Tinkamų duomenų ir pradinių duomenų nustatymas ir atrinkimas bei tinkamas jų taikymas yra svarbi vertinimo dalis siekiant nustatyti darbo apimtį ir numatomą panaudojimą atitinkančias vertes.
Pasirinkdamas vertinimui naudojamus pradinius duomenis, vertintojas privalo priimti profesionalų sprendimą, kad subalansuotų toliau išvardytų tinkamų duomenų charakteristikas. Tinkamų duomenų charakteristikos yra šios:
tikslumas – duomenys yra teisingi ir nešališki, taip pat atspindi charakteristikas, kurioms įvertinti jie yra skirti,
išsamumas – duomenų rinkinio pakanka turto arba įsipareigojimų požymiams apibūdinti,
savalaikiškumas: duomenys atspindi rinkos sąlygas vertės nustatymo dieną,
skaidrumas: duomenų šaltinis gali būti atsekamas.
Tam tikrais atvejais duomenys gali neatitikti visų šių charakteristikų. Todėl vertintojas privalo įvertinti duomenis ir priimti profesionalų sprendimą, kad pagal darbo apimtį, vertinimo metodą, vertinimo modelį ir numatomą panaudojimą duomenys yra tinkami turtui ir (arba) įsipareigojimams vertinti.
Būtent vertintojas yra atsakingas už duomenų, prielaidų ir koregavimų, kurie naudojami ar daromi pradiniams duomenims nustatyti, kurie, galiausiai, atliekant vertinimą, taikomi vertei nustatyti, įvertinimą. Vertintojas privalo žinoti rinkos sąlygas, kad galėtų nustatyti duomenų, prielaidų ir koregavimų, taikomų vertinimui atlikti, tinkamumą vertės nustatymo dieną. Tokios sąlygos, kaip kotiruojamos kainos, pelningumo intervalai, žymės (angl. „ticks“) arba baziniai punktai ir pinigų srautų prielaidos, turi būti suprastos ir tinkamai taikomos vertinimui atlikti.
Vertintojas privalo nustatyti ir įvertinti duomenų, prielaidų ir koregavimų, skirtų pradiniams duomenims parengti šaltinius, kad nustatytų bet kokius jų apribojimus ar šališkumą. Tai taikoma ir duomenims bei pradiniams duomenims, tiek parengtiems paties vertintojo, tiek gautiems iš išorės paslaugų organizacijų ir specialistų.
Pradiniai duomenys turi būti atrinkti iš tinkamų duomenų, prielaidų ir koregavimų, atsižvelgiant į vertinamą turtą ir (arba) įsipareigojimą, darbo apimtį, vertinimo metodą, vertinimo modelį ir numatomą panaudojimą.
Vertintojo priimtu profesionaliu sprendimu pradiniai duomenys turi būti pakankami vertinimo modeliams, kurie taikomi turtui ir (arba) įsipareigojimui vertinti.
Nustatydamas pastangų apimtį informacijai, įskaitant bet kokių pakaitinių duomenų tinkamumą, gauti, vertintojas privalo apsvarstyti ar duomenys, prielaidos, koregavimai ar pradiniai duomenys yra reikšmingi vertinimui ir nustatomai vertei.
Jei vertintojas negali parengti reikšmingų pradinių duomenų, kurie būtų „tinkamais naudoti“, jis turėtų taikyti kitas metodikas arba spręsti dėl savo gebėjimo atlikti vertinimą pagal numatomą panaudojimą.
Vertinant turto ir (arba) įsipareigojimų portfelius arba panašaus turto ir (arba) įsipareigojimų grupes, vertintojas turėtų įvertinti ar pradiniai duomenys yra tinkami visiems šių turto ir (arba) įsipareigojimų portfelių ar grupių elementams.
Jei praėjus tam tikram laikotarpiui vertinimas kartojamas ir gali būti surinkta naujų duomenų, prielaidų, koregavimų ir pradinių duomenų, prieš juos taikant jie turi būti iš naujo įvertinti siekiant nustatyti, ar jie tinkami vertės nustatymo dieną.
Jei svarbūs duomenys yra netinkami arba jų negalima pakankamai pagrįsti, vertinimas neatitiktų TVS reikalavimų.
Vertintojas privalo nustatyti kad duomenys, prielaidos, koregavimai ir pradiniai duomenys vertės nustatymo dieną yra tinkami numatomam panaudojimui. Todėl vertintojas privalo vykdyti duomenų, prielaidų koregavimų ir vertinimui atlikti taikomų pradinių duomenų kokybės kontrolės procedūras. Tokios procedūros turi būti skirtos bet kokiai reikšmingai vertinimo rizikai, susijusiai su duomenimis ir kontrole. Tokiame kontrolės procedūrų rinkinyje gali būti, pavyzdžiui, kiekybinis testavimas lyginant su patikimais šaltiniais, kokybinis arba kiekybinis duomenų ir pradinių duomenų šaltinių, ar spragų testavimas, išimčių nustatymas arba veiksnių, kuriais duomenų pokyčiai koreliuoja su vertinimo rezultatų pokyčiais, išskyrimas.
Vertintojas privalo apsvarstyti kokia apimtimi atlikti duomenų, prielaidų, koregavimų ar pradinių duomenų, kurie yra reikšmingi vertinimui ir nustatomai vertei, kokybės kontrolę.
Vertintojas privalo užtikrinti, kad atliekant vertinimą vykdoma duomenų, prielaidų, koregavimų ar pradinių duomenų kokybės kontrolė. Tai taikoma duomenims, prielaidoms ir koregavimams, tiek nustatytiems paties vertintojo, tiek gautiems iš išorės paslaugų organizacijų ir specialistų.
Vertintojas turėtų naudoti duomenis ir pradinius duomenis, kurie būtų kuo labiau artimesni vertės nustatymo dienai. Todėl vertintojas privalo sukurti ir įdiegti kokybės kontrolės priemones, kad būtų įvertinamas duomenų aktualumas ir pašalinami pasenę duomenys:
Trūkstant vertės nustatymo dieną atitinkančių duomenų, vertintojas turėtų atsižvelgti į tuos duomenis, kurie, kaip pagrįstai galima manyti, būtų tinkami minėtai datai. Pavyzdžiui, vertintojo profesionaliu sprendimu nustatoma kurie pakaitiniai duomenys yra geriausi vertės nustatymo dieną,
Jei turimi duomenys, prielaidos, koregavimai ar pradiniai duomenys nėra arti vertės nustatymo dienos, vertintojas privalo įvertinti, ar jie tinkami, taip pat ar reikalinga papildoma kokybės kontrolė. Pavyzdžiui, retrospektyviniai duomenys gali būti tinkami tam tikrų finansinių priemonių pradiniams duomenims nustatyti. Vertintojas turėtų įvertinti šių duomenų tinkamumą numatomam panaudojimui.
Atliekant pakartotiną vertinimą, vertintojas privalo iš naujo įvertinti ir nustatyti ar turimi duomenys, prielaidos ir koregavimai tebėra tinkami vertės nustatymo dieną. Nėra tikslaus laikotarpio kada duomenys, prielaidos ir koregavimai tampa netinkamais, nes tai priklauso nuo naudojamų duomenų ir rinkos sąlygų tuo metu, kai jie buvo nustatyti bei naudoti vertinimui atlikti. Kalbant apie pakaitinius duomenis, reikėtų įvertinti, ar jų panašumo lygis išlieka aktualus.
Kadangi duomenis, prielaidas, koregavimus ir pradinius duomenis gali pateikti ar naudoti įvairios šalys, už šių duomenų elementų nustatymą ir užtikrinimą, kad jie būtų tinkamai atspindėti atliekant vertinimą, privalo būti atsakingi tinkamą patirtį turintys asmenys. Nustačius, kad duomenys, prielaidos, koregavimai ir pradiniai duomenys yra tinkami, jie neturėtų būti keičiami ar papildomi, nebent tai pereitų per griežtą kokybės kontrolės procesą. Jei vertintojas naudoja pakeistų duomenų rinkinį, pirminiai duomenys, prielaidos, koregavimai ir pradiniai duomenys turėtų būti išsaugomi palyginimui.
Vertintojas privalo dokumentuoti išvados pagrindimą dėl bendros vertinimui taikytų reikšmingų duomenų, prielaidų, koregavimų ir pradinių duomenų kokybės. Šiuose dokumentuose turi būti nurodyti šaltiniai, etapai ir priežastys kodėl vertintojas nusprendė taikyti tokius duomenis, prielaidas, koregavimus ir pradinius duomenis. Be to, dokumentuose turi būti aprašytos visos įdiegtos kokybės kontrolės priemonės.
Dokumentacija turi būti pakankama, kad kitas vertintojas, vadovaudamasis profesionaliu sprendimu, galėtų suprasti vertinimo apimtį, atliktą darbą ir padarytų išvadų pagrindą.
Peržiūros ir tikrinimo procedūros turėtų būti dokumentuotos, kad kitas vertintojas galėtų įvertinti atlikto darbo mastą ir padarytų išvadų pagrindą.
Atliekant pakartotiną vertinimą vertintojas privalo paaiškinti ir dokumentuoti taikomų svarbių duomenų, prielaidų, koregavimų ir pradinių duomenų naudojimo pagrindą, įskaitant įvykusius svarbius pokyčius ir kodėl jie yra tinkami.
Šis skirsnis papildo 105-ąjį TVS „Vertinimo modeliai“ išsamiau aprašant finansines priemones.
Šio skirsnio tikslas – nustatyti reikalavimus tinkamam vertinimui taikomų modelių parinkimui ir pritaikymui.
Vertinimo modelis yra kiekybinis viso ar dalies vertinimo metodo įgyvendinimas, kuriuo pradiniai duomenys paverčiami rezultatais, taikomais vertei nustatyti.
Vertinimo modelis gali remtis kitais vertinimo modeliais kad gautų pradinius duomenis arba pakoreguotų savo rezultatus.
Vertinimo modelis gali būti parengtas paties vertintojo arba gautas iš išorės specialisto arba paslaugų organizacijos.
Už vertinimo modelio parengimą, įdiegimą, testavimą ir taikymą atsakingi asmenys privalo turėti tinkamą patirtį.
Kad atliekant vertinimą būtų nustatytos numatomą panaudojimą atitinkančios vertės, privalu taikyti finansinės priemonės vertinimo metodui tinkančius vertinimo modelius.
Vertintojas privalo nustatyti, ar vertinimo modelis yra tinkamas, o tai pagal 105-ąjį TVS „Vertinimo modeliai“ tikslus reiškia „tinkamas taikyti“ – vertinimo modelis yra tinkamas vertinamo turto ir (arba) įsipareigojimo, darbo apimties, vertinimo metodo atžvilgiu.
Vertintojas privalo priimti profesionalų sprendimą kad subalansuoti žemiau nurodytas vertinimo modelio charakteristikas:
tikslumą – kad vertinimo modelis yra be klaidų ir jo veikimas atitinka vertinimo tikslus,
išsamumą – kad vertinimo modelis atsižvelgia į visus turto arba įsipareigojimų požymius, pagal kuriuos nustatoma vertė,
savalaikiškumą: kad vertinimo modelis atspindi rinkos sąlygas vertės nustatymo dieną,
skaidrumą: privalu, kad visi vertinimo modelį rengiantys ir juo besiremiantys asmenys galėtų suprasti, kaip veikia vertinimo modelis ir kokie jam būdingi apribojimai.
Tam tikrais atvejais vertinimo modelis gali neatitikti visų 100.03 paragrafe nurodytų charakteristikų. Todėl vertintojas privalo įvertinti vertinimo modelį ir spręsti ar pagal darbo apimtį, vertinimo metodą ir numatomą panaudojimą vertinimo modelis yra tinkamas turtui ir (arba) įsipareigojimams vertinti.
Parenkant numatomam panaudojimui tinkamą vertinimo modelį, priimamas profesionalus sprendimas. Klaidų tikimybė vertinimo modeliuose lemia patikimų ir išsamių vertinimo modelių kūrimo procesų svarbą (žr. 105-ojo TVS „Vertinimo modeliai“ 40 skirsnį):
tinkamo vertinimo modelio atranka turėtų būti atlikta vykdant šiuos procesus:
tinkamų vertinimo požiūrių ir būdų parengimas, išplėtojimas ir įdiegimas,
testavimas ir kalibravimas pagal rinką (t. y., naujausius sandorius ir kotiruotes): užtikrinti, kad įdiegimas atitiktų numatomą panaudojimą,
dokumentai: dokumentuojami tvarkos ir procesai, kurių buvo imtasi viso modelio kūrimo proceso metu ir kurie užtikrina modelio atitikimą vertinimo numatomam panaudojimui, taip pat bet kokie apribojimai ir patikslinimai.
kai taikomi specialisto arba paslaugų organizacijos sukurti vertinimo modeliai, turėtų būti įdiegti procesai, kuriais tokie modeliai būtų įvertinti panašiu lygiu kaip ir paties vertintojo sukurtas modelis.
Prieš taikant vertinimo modelis turėtų būti testuojamas. Vertinimo modelio testavimas yra neišvengiamas siekiant nustatyti, ar įvairūs elementai ir bendra jo funkcija veikia taip, kaip numatyta ir turi būti testuojama:
tinkamumas numatomam panaudojimui,
vertinimo modeliui naudojamų pradinių duomenų tinkamumas,
matematinis tikslumas,
operacinis tikslumas (t. y., duomenys, sąsajos ir pan.),
patikimumas (t. y., ar modelio rezultatai tinkamai koreliuoja su keičiamais pradiniais duomenimis ir ar yra kokių nors apribojimų).
Testavimo ir analizės pobūdis priklausys nuo vertinimo modelio tipo ir vertinamos finansinės priemonės. Tikėtina, kad siekiant sukurti tinkamą vertinimo modelį reikės atlikti įvairius testus. Jei vertinimo modelio testavimas atskleidžia kad vertinimo modelis neatitinka numatomo panaudojimo, vertinimo modelis turi būti ištaisytas arba atmestas.
Vertintojas privalo suprasti vertinimo modelio galimybes ir apribojimus dėl jo supaprastinimų ir prielaidų. Apribojimai iš dalies atsiranda dėl vertinimo modelio trūkumų, kuriuos lemia jo defektai, aproksimacijos ir neapibrėžtumai. Apribojimai taip pat atsiranda dėl vertinimo modelį grindžiančių prielaidų, dėl kurių vertinimo modelio taikymas gali būti apribotas nedideliu konkrečių aplinkybių ir situacijų rinkiniu.
Testavimas turėtų būti atliekamas siekiant įvertinti galimus vertinimo modelio apribojimus ir įvertinti jo veikimą esant skirtingiems pradiniams duomenims. Testuojant taip pat turi būti įvertintas vertinimo modelio prielaidų poveikis ir nustatytos situacijos, kai vertinimo modelis netinkamas taikyti numatomam panaudojimui arba tampa nepatikimu. Testavimas turi būti atliekamas modeliuojant įvairias rinkos sąlygas, įskaitant scenarijus, kurie neatitinka įprastų lūkesčių. Ekstremalūs scenarijai turi būti įvertinti kad būtų galima nustatyti vertinimo modelio efektyvumo ribas.
Tinkamo vertinimo modelio dokumentavimas turi patvirtinti svarbius modeliavimo pasirinkimus, įskaitant vertinimo metodiką, modeliavimo prielaidas, pradinius duomenis ir konkrečius matematinius skaičiavimus. Vykdant šį procesą, turėtų būti analizuojami reikšmingi vertinimo modelio pradiniai duomenys, taip įvertinant vertinimo modelio kokybę ir apimtį, bei prireikus, atlikti papildomą analizę ir testavimą. Toliau pateikiami pagrindiniai patvirtinimo procesai, skirti konceptualiam pagrįstumui įvertinti:
įvertinimas, ar vertinimo modelis atitinka darbo apimtį ir numatomą panaudojimą,
taikytos vertinimo metodikos palyginimas su alternatyviomis teorijomis ir požiūriais,
turi būti įvertintos modeliavimo prielaidos, analizuojant jų poveikį vertinimo modelio rezultatams ir apribojimams,
turi būti įvertintas vertinimo modelyje taikomų duomenų, prielaidų, koregavimų ir pradinių duomenų tinkamumas ir patikimumas.
Jei testavimas rodo, kad vertinimo modelis gali būti netikslus arba nestabilus, turi būti nustatyta tvarka, pagal kurią vertinimo modelis turi būti tobulinamas, apribojamas jo taikymas, pakeičiamas arba jo atsisakoma.
Vertinimo modelyje taikoma kokybinė informacija ir priimtas profesionalus sprendimas turi būti įvertinti, įskaitant logiką, modeliavimo prielaidas ir naudojamų pradinių duomenų tipus, taip siekiant nustatyti vertinimo modelio koncepcinį patikimumą ir tinkamas jo taikymo sąlygas. Patvirtinimo procesas turi užtikrinti, kad kokybinis ir profesionalaus sprendimo įvertinimai būtų atliekami tinkamai ir sistemingai, būtų pagrįsti ir dokumentuoti.
Kad vertinimo modelis būtų tinkamai palaikomas, reikalingas jo stebėsenos procesas, apimantis periodines peržiūras, kurias atlieka kvalifikuoti ir objektyvūs specialistai tokiu mastu, kuris atitinka su vertinimo modelio tolesniu naudojimu susijusios vertinimo rizikos lygį.
Turėtų būti nustatyta tvarka kaip reaguoti į stebėsenos proceso metu nustatytus trūkumus.
Nuolat arba daug kartų taikomiems vertinimo modeliams turi būti vykdoma reguliari stebėsena, siekiant įvertinti, ar jie ir toliau yra tinkami taikyti numatomam panaudojimui.
Nuolatinė vertinimo modelio stebėsena turi būti atliekama periodiškai ir tokiu dažnumu, kuris atitiktų vertinimo modelio pobūdį, naujų duomenų ar modeliavimo požiūrių prieinamumą, rinkos aplinkos pokyčius ir vertinimo rizikos dydį.
Turi būti įdiegtas tinkamas vertinimo modelio pagrindinių charakteristikų peržiūros procesas:
nuolatinė tinkamumo peržiūra,
nuolatinė tikslumo peržiūra,
nuolatinė skaidrumo peržiūra,
Vykdant nuolatinę vertinimo modelio stebėseną, turėtų būti atliekama daugelis testų, taikytų kuriant pradinį vertinimo modelį:
veikimo tikslumo: turi būti atliekami:procesiniai patikrinimai, ar visi vertinimo modelio elementai veikia taip, kaip suprojektuota ir ar yra jie ir toliau lieka tikslūs. Taip pat turi būti atliekami testai, skirti nuolatiniam modelio patikimumui ir stabilumui įvertinti,
pradinių duomenų tikrinimo: turi būti taikomas procesas, skirtas patikrinti, ar visi vertinimo modelio pradiniai duomenys išlieka išsamūs, tinkami ir tikslūs ir ar jie užtikrina aukščiausią kokybę
modelio kontrolė: turi būti taikomos vertinimo modelių pakeitimų kontrolės procedūros, siekiant užtikrinti, kad modelio logika būtų teisinga. Pakeitimų kontrolės procedūrose turėtų būti numatyti patvirtinimo reikalavimai, pakeitimų dokumentavimas ir paskesnis patvirtinimas. Modelio pakeitimai (darantys poveikį modelio pradiniams duomenims ar rezultatams) turėtų būti stebimi ir įvertinami, kad nustatyti, ar jie galioja ir ar buvo tinkamai dokumentuoti. Reikia stebėti ir analizuoti modelio pertvarkymus, kad būtų galima įvertinti jų poveikį modelio veikimui. Kai kurie modelio pakeitimai gali lemti, kad vertinimo modelis veikia ne taip, kaip numatyta arba turi trūkumų.
Vykdant nuolatinį vertinimo modelio stebėsenos procesą įvertinamas pokyčių poveikis pradiniams vertinimo modelio kūrimo parametrams ir aplinkai. Vertinimo modeliai turi būti įvertinami siekiant nustatyti, ar dėl pačios finansinės priemonės, ar dėl vertinimo numatomo panaudojimo pokyčių, ar dėl rinkos sąlygų pasikeitimo vertinimo modelį reikia koreguoti, pertvarkyti ar pakeisti.
Vykdant nuolatinę stebėseną taip pa reikėtų atsižvelgti į naują atsiradusią informaciją, ypač jei jos neturėta pradinio vertinimo modelio kūrimo etape. Nauji empiriniai duomenys ar teoriniai tyrimai gali parodyti, kad reikia koreguoti ar net pakeisti taikomus metodus.
Vykdant nuolatinę stebėseną turi būti reguliariai įvertinami bet kokie vertinimo modelio apribojimai ir jo jautrumas. Jei žinoma, kad vertinimo modeliai veikia tik tam tikrų pradinių duomenų reikšmių intervalų ribose, esant tam tikroms rinkos sąlygoms ar kitiems veiksniams, jie turi būti stebimi siekiant nustatyti situacijas, kai prie šių apribojimų priartėjama ar jie viršijami. Vykdant nuolatinę stebėseną, priklausomai nuo turimos lyginamosios informacijos, gali būti tikslinga palyginti konkretaus vertinimo modelio rezultatus su alternatyvių viduje ar išorėje sukurtų modelių įverčiais. Vertinimo modelio rezultatų neatitikimai lyginamiesiems rodikliams turėtų paskatinti ištirti skirtumų priežastis ir laipsnį bei patikrinti ar jie atitinka tikėtiną ar tinkamai pagrįstą intervalą, atsižvelgiant į palyginimo pobūdį. Lyginamosios analizės rezultatai gali paskatinti peržiūrėti vertinimo modelį, tačiau skirtumai nebūtinai rodo, kad vertinimo modelis yra klaidingas. Pats lyginamasis rodiklis yra alternatyvi prognozė, o skirtumai gali atsirasti dėl taikomų duomenų ar metodo skirtumų. Jei vertinimo modelio rezultatai ir lyginamieji rodikliai gerai sutampa, tai yra vertinimo modelio tinkamumo įrodymas.
Jei atliekant vertinimo modelio kokybės kontrolės procesus, įskaitant peržiūrą ir tikrinimą, nustatomi reikšmingi vertinimo modelio trūkumai, nustatyta vertė neatitinka TVS reikalavimų.
Dokumentų turėtų pakakti, kad būtų užfiksuotas vertinimas ir pateikta pakankamai informacijos dėl vertinimo išvados, kad kitas vertintojas, taikydamas profesionalų sprendimą, galėtų suprasti ir įvykdyti vertinimo peržiūrą (žr. 105-ojo TVS „Vertinimo modeliai“ 50 skirsnį).
Dokumentuojami turėtų būti reikšmingi vertinimo modelio pradiniai duomenys, įskaitant išsamią informaciją apie modelio projektavimą, kūrimą, įgyvendinimą ir testavimą.
Vertintojas privalo dokumentuoti visą su vertinimu susijusią informaciją pagrįstą numatomu panaudojimu, įskaitant pagal apskaitos, teisinius ir reguliavimo reikalavimus, pripažindamas, kad profesionalų sprendimą priima pagal turimus įrodymus, kurie turėtų būti pateikti.
Dokumentų turinys turėtų būti pakankamai išsamus, kad su vertinimo modeliu nesusidūrusios šalys, pavyzdžiui, jo naudotojai, galėtų suprasti kaip vertinimo modelis veikia, kokie jo apribojimai ir pagrindinės prielaidos.
Tinkamam vertinimo modeliui turi būti sukaupta dokumentų, kuriuose pateikta ši informacija:
vertinimo metodikų atrankos procesas, tame tarpe teorinis požiūris, pagrindžiantys tyrimai ir įvertintos alternatyvos,
vertinimo modelio sudarymas ir formulės,
vertinimo modeliui taikomos ribojančios prielaidos ir sąlygos,
pradinių duomenų atrankos procesas,
sprendžiamųjų prielaidų prigimtis ir racionalumas,
vertinimo modelio testavimo procedūros ir rezultatai,
jei taikytina, patikrinimo procedūros ir rezultatai bei kokiu atveju tai turėtų būti pakartotinai patvirtinta,
vertinimo modelio apribojimai ir apribojimų sumažinimas, jei jų yra,
išvada ir, jei taikoma, išlygos.
Šis kokybės kontrolės skirsnis papildo 100-ojo TVS „Vertinimo struktūriniai pagrindai“ 30 skirsnį išsamesne informacija, susijusia su finansinėmis priemonėmis.
Kokybės kontrolė – tai procedūros, kuriomis užtikrinama, kad vertinimas būtų atliktas pagal TVS reikalavimus. Kokybės kontrolės pobūdis ir mastas priklauso nuo numatomo panaudojimo, numatomo naudotojo, vertinamo turto ir (arba) įsipareigojimo savybių ir vertinimo sudėtingumo.
Kokybės kontrolė gali būti automatizuota ir (arba) rankinė ir gali apimti, be kita ko, duomenų peržiūrą, vertinimo modelio patvirtinimą, nepriklausomą perskaičiavimą, grįžtamąjį testavimą ir faktų tikrinimą.
Kokybės kontrolė turi būti tinkamai suplanuota ir vykdoma taip, kad būtų užtikrintas vertinimo proceso išsamumas ir vientisumas bei išvados dėl vertės tinkamumas numatomam panaudojimui.
Kokybės kontrolė turi būti tinkamai dokumentuota. Dokumentų turi būti pakankamai, kad profesionalų sprendimą priimantis vertintojas galėtų suprasti kokybės kontrolės apimtį, atliktą darbą ir padarytas išvadas.
Atliekant pakartotinį vertinimą, kokybės kontrolės priemonės turi būti periodiškai įvertinamos siekiant užtikrinti, kad vertės nustatymo dieną kontrolės priemonių vientisumas ir išsamumas būtų tinkamas. Peržiūros procesas turi būti dokumentuojamas.
Vertintojas gali perduoti kokybės kontrolės proceso vykdymą (pvz., pasitelkti paslaugų organizaciją arba specialistą), tačiau negali atsiriboti nuo jam tenkančios atsakomybės už vertinimą ir vertę.
Kokybės kontrolę turėtų būti vykdoma taikant tam tikro lygio peržiūrą ir tikrinimą.
Renkantis ir įdiegiant kokybės kontrolės priemones, turi būti atsižvelgiama į šiuos dalykus:
išsamumą: ar atliekant vertinimą, nustatomos vertės, kurios atitinka apibudintus turto ir (arba) įsipareigojimo požymius,
veiksmingumą: ar sėkmingai nustatoma TVS reikalavimus atitinkanti vertė,
skaidrumą: ar pateikiamuose vertinimo dokumentuose pakanka informacijos vertinimo išvadai pagrįsti, kad kitas vertintojas, taikydamas profesionalų sprendimą, galėtų suprasti ir atlikti vertinimo peržiūrą.
Siekiant užtikrinti, kad vertinimai būtų atliekami laikantis TVS reikalavimų, turi būti sukurta ir įdiegta kokybės kontrolė.
Kad būtų pasiekta tai, kas nurodyta 160.01 paragrafe, kokybės kontrolė turėtų patvirtinti, kad vertės nustatymo dieną kokybės kontrolės procesai užtikrino šiuos dalykus:
vertinamų finansinių priemonių visumos išsamumą,
vertinamų finansinių priemonių tikslumą, turint pakankamai aprašomosios informacijos, kuri leistų atlikti vertinimą,
kokybės kontrolės procesų atlikimą:
duomenims, prielaidoms, koregavimams ir pradiniams duomenims,
vertės nustatymo modelių pasirinkimui,
dėl rankinio ar kitokio įsikišimo į nustatytą procesą,
informavimą ir vertinimo proceso bei vertės nustatymo dokumentavimą.
Atliekant vertinimus, prie kurių prisideda kiti specialistai arba paslaugų organizacijos, vertintojas privalo suprasti ir įvertinti jų indėlį ir atsakomybę, atliktą darbą ir pasiektus rezultatus.
Kokybės kontrolė turėtų būti iš naujo įvertinta bet kurią vertės nustatymo dieną, nes finansinės priemonės ir aplinka, kurioje jos vertinamos, laikui bėgant gali keistis.
Peržiūra ir tikrinimas – tai nuo vertintojo nepriklausomas jo atlikto vertinimo arba nustatytos vertės įvertinimas. Atliekant vertinimą, taip pat turėtų būti atliekami peržiūra ir tikrinimas siekiant įvertinti vertintojo priimtų sprendimų pagrįstumą viso vertinimo metu ir atitiktį TVS reikalavimams.
Kalbant apie modelius, turėtų būti atliekamas nepriklausomas patvirtinimas siekiant įvertinti pasirinkto modelio tinkamumą sukūrimo tikslams ir numatomam panaudojimui ir ar jis veikia taip kaip numatyta, taip pat, ar identifikuoti vertinimo modelio apribojimai ir jų poveikis vertei.
Patvirtinimo procesą turėtų atlikti vienas ar daugiau asmenų, turinčių pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties, susijusios su vertinama finansine priemone. Be to, jie turėtų turėti įgaliojimus veiksmingai tikrinti vertinimo modelio veikimą.
Patvirtinimo procedūrų apimtis ir detalumas turėtų atitikti vertinimo modelio numatomą panaudojimą. Konkretūs atliekami testai ir jų dažnumas yra nuo aplinkybių priklausantys dalykai, kurie turi būti apibrėžti ir tinkamai taikomi kaip viso vertinimo dalis.
Vertinimo modelių, kuriuos numatoma taikyti nuolat, patvirtinimo procesas turėtų būti tęsiamas periodiškai kol vertinimo modelis bus taikomas.
Patvirtinimo procedūros ir rezultatai turi būti dokumentuoti ir laiku pateikti vertintojui bei modelio naudotojams.
Trečiųjų šalių atliktos vertinimo modelių patvirtinimo procedūros ir gauti rezultatai turi būti dokumentuoti ir laiku pateikti vertintojui bei modelio naudotojams.
Jei vertinimas yra sudėtingesnis arba jį atlieka keli asmenys ar vykdomi keli procesai, pareigų pasiskirstymas turi būti fiksuotas dokumentuose, kad parengta vertinimo kontrolės sistema užtikrintų aiškią atskaitomybę už visų elementų vykdymą.
Vertinimo kontrolės sistema turėtų apimti:
aiškų kiekvienos vertinimą atliekančios šalies vaidmens ir atsakomybės apibrėžimą,
atsakingų šalių nustatymą, įskaitant kokybės kontrolę ir peržiūrą bei tikrinimą, ir patvirtinimą, kad atsakingos šalys turi tinkamus ir pakankamus gebėjimus bei išteklius savo pareigoms vykdyti,
vertinimo įvertinimo, gerinimo ir ištaisymo procedūras,
su vertinimu susijusios vertinimo rizikos rūšis ir mastą,
kiekvienos finansinės priemonės rūšies tiesiogiai nustatytus arba apibrėžtus požymius:
dokumentavimo reikalavimus viso vertinimo metu,
vertinimo laikotarpius ir dažnumą.
Vertintojas gali pavesti atlikti tam tikrą procesą (pvz., pasitelkti paslaugų organizaciją arba specialistą). Tokio sprendimo poveikį reikėtų apsvarstyti vertinimo kontrolės sistemoje.
Atliekant pakartotinus vertinimus, vertinimo kontrolės sistema turėtų būti peržiūrima ir atnaujinama siekiant užtikrinti, kad vertinimo kontrolės sistema ir toliau būtų tinkama.
Kad vertė būtų nustatyta pagal numatomą panaudojimą, turi būti įdiegtas procesas, užtikrinantis tinkamą duomenų ir vertinimo modelių taikymą. Tinkamas taikymas turėtų apimti supratimą apie duomenų ir vertinimo modelių kūrimo ir taikymo procesą, taip pat apie visus apribojimus, neapibrėžtumus ir netikslumus.
Turi būti įdiegtas įvertinimo procesas, kuriuo būtų įvertinama, ar vertinimas atitinka darbo apimtį ir ar vertė atitinka numatomą panaudojimą.
Siekiant nustatyti ar vertė pagal numatomą panaudojimą buvo nustatyta tinkamai, turi būti įvertinti apribojimai, neapibrėžtumai ir netikslumai.
Atliekant vertinimą turi būti atliekamas kalibravimas. Kalibravimas – tai vertinimo modelio rezultatų palyginimas su faktiniais stebimais arba laukiamais rezultatais. Faktiniai rezultatai gali būti prekybos antrinėje rinkoje kainos arba sudaromų sandorių kainos. Laukiamais rezultatais gali būti tikėtini pagrįsti verčių intervalai, kurie yra palyginti su vertinimo rodikliais (angl. – „valuation metrics“) arba vertėmis, nustatytomis taikant alternatyvius vertinimo modelius. Taip pat laukiamu rezultatu gali būti nustatytos vertės, profesionaliu sprendimu patvirtintos tinkamomis.
Kalibravimo analizei įvertinti turėtų būti taikomi įvairūs kiekybiniai ir kokybiniai būdai ir analizės metodai. Testai turėtų būti pagrįsti vertinimo modelio metodika, jo sudėtingumu, duomenų prieinamumu ir su vertinimu susijusia vertinimo rizika. Testai turėtų būti parengti kiekvienai situacijai, nes ne visi testai gali būti veiksmingi arba tinkami bet kokioms situacijoms.
Jei atlikus analizę gaunama įrodymų apie netinkamus pradinius duomenis arba vertinimo modelio veikimą, privalu imtis veiksmų, kad būtų išsiaiškintas problemos pobūdis ir suprastos nuokrypių priežastys bet ištaisyti trūkumai.
Dokumentų turi būti pakankamai, kad būtų aprašyta įdiegta kokybės kontrolė, įskaitant peržiūrą ir tikrinimą (jei tai yra). Dokumentuose turi būti pateikta pakankamai išsamių duomenų, kad vertintojas remdamasis profesionalų sprendimu galėtų juos laikyti pagrįstais.
Kokybės kontrolės proceso metu, įskaitant peržiūrą ir tikrinimą, turi būti dokumentuojamas (-i) sprendžiamas (-i) klausimas (-ai), taip pat priimtų sprendimų nešališkumas ir iš to sekantys veiksmai.
Atliekant pasikartojančius vertinimus, dokumentai turi būti reguliariai peržiūrimi ir atnaujinami siekiant užtikrinti, kad jie ir toliau atitiktų jų tikslus. Be to, peržiūra turi būti atliekama įvykus reikšmingiems finansinių priemonių ar jų aplinkos pokyčiams.
